mãjų relgija ir mitològija rekonstruojama iš archeologinių radinių, architektūros, rašytinių šaltinių. Po ispanų užkariavimų išliko hieroglifais parašytų ikikolumbinių rankraščių, vadinamų Majų kodeksu, jame pateikiama astronominių skaičiavimų, būrimų, apeigų aprašymų ir kita. Rankraščiai vadinami pagal miestų, kuriuose saugomi, pavadinimus: Dresdeno rankraštis (Codex Dresdensis, išsamiausias informacijos šaltinis, reikšmingas ir kaip meno kūrinys, jame yra daugiausia ritualų aprašymų, t. p. astronominių skaičiavimų, aprašytas Veneros judėjimo ciklas, kuris majams buvo labai svarbus – pagal jį nustatydavo tinkamą laiką vainikuoti valdovus, pradėti karą ir kita), Madrido rankraštis (Madrid Codex, manoma, rašytas 8 autorių), Paryžiaus rankraštis (Pérezo rankraštis / Codex Peresianus, jame pateikiama pranašysčių pagal majų kalendorių). Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šie šaltiniai gali būti klasikiniu laikotarpiu parašytų veikalų vėlesnės kopijos.
Dresdeno rankraščio (Codex Dresdensis) fragmentas, p. 11, Dresdeno valstybinė ir universitetinė biblioteka)
Dėl Grolier rankraščio (Grolier Codex, rastas 1965 Meksike, sudaro 11 puslapių, nuo 1971 saugomas Niujorke) autentiškumo ir priskyrimo Majų kodeksui vienos tyrinėtojų nuomonės nėra. Valdant ispanams išsilavinę indėnai parašė knygų, iššifruojančių arba perpasakojančių rankraščių hieroglifais turinį; tai knyga Chilam Balam ir Popol Vuh. Chilam Balam, parašyta Jukatano pusiasalio majų kalba (indėnų kalbos), joje pateikiama istorinių kronikų duomenų (apie ikikolumbinį ir ispanų kolonizacijos laikotarpį), majų kalendorių, pranašavimų ir burtų aprašymų, ankstyvųjų mitų fragmentų, informacijos apie astrologiją ir mediciną. Popol Vuh pateikiama duomenų apie Centrinės Meksikos majų religiją, Gvatemalos majų mitologiją ir kosmologiją poklasikiniu laikotarpiu. Rankraščio, pavadinto Bakabų ritualas (perrašytas José María Na ir José Secundino Na iš Teabo, Jukatanas; dalis rankraščio datuojama 1857, dalis – 1863; skyrių pavadinimai užrašyti ispanų kalba), pirmoji dalis skirta vienų nenustatytų metų liturginiam kalendoriui ir astronomijai, antroji – ligoms, jų gydymo būdams ir kitoms temoms. Svarbiausias ispanų parašytas šaltinis apie majų religiją ir mitologiją yra pranciškonų vienuolio, Jukatano vyskupo D. de Landos (1524–79) knyga Apie padėtį Jukatane (Relación de las Cosas de Yucatán, manoma, parašyta apie 1566, išlikę fragmentai 1864 išleisti knyga pavadinimu Diego de Landos pasakojimai apie Jukataną / Relation des choses de Yucatán de Diego de Landa). 1830 pradėti majų archeologinių paminklų tyrinėjimai. 20 a. pirmoje pusėje iššifruota dalis majų rašto, perskaityta įrašų akmens plokštėse, keramikoje. Pradėta rekonstruoti majų religiją.
Klasikiniu laikotarpiu majų panteonas buvo labai gausus. Garbinti vaisingumo, vandens, medžioklės, ugnies, žvaigždžių, planetų, mirties, karų ir kiti dievai. Vienu svarbiausių, manoma, laikytas dievas Icamna (Itzamna) – pasaulio kūrėjas, ugnies valdovas, žynių luomo steigėjas, rašto išradėjas. Apeiginiame strype (su juo rankoje majų valdovai dažniausiai vaizduojami klasikinio laikotarpio stelose) Icamną simbolizuoja gyvatė. Klasikinio laikotarpio reljefuose dažniausiai vaizduojama Plunksnuotoji gyvatė – dievas Kukulkanas. Manoma, visuotinai garbintas dievas Bolon Cakabas (Bolon Tzacab), iš jo kildinosi valdovai; Bolon Cakabas dažniausiai vaizduojamas kaip skeptras valdovo rankose. Klasikinio laikotarpio skulptūrose ir reljefuose, išlikusiuose Copáne (dabartiniame Hondūre), Palenkėje (dabartinėje Meksikoje), Yaxchiláne (dabartinėje Meksikoje) ir kituose miestuose, vaizduojami majų garbinti jaunasis kukurūzų dievas, saulės dievas (kaip antropomorfinių bruožų saulės diskas), devyni tamsos dievai, dievas gyvatė.
dievas Icamna (Itzamna, Majų mirusiųjų knyga. Keramikos kodeksas, Virdžinijos universiteto meno muziejus)
Lietaus dievas Čakas (Chac) vaizduojamas su kauke išsikišusiomis iltimis, apskritomis akimis ir straublį primenančia nosimi. Garbintas kukurūzų dievas Ah Munas, jis vaizduotas kaip jaunuolis su kukurūzo burbuole ant galvos apdangos, tikėta, kad jis globoja augmeniją. Kartais Ah Munas vaizduojamas kovojantis su mirties dievu, požemio devintojo pasaulio valdovu Ah Puču. Su mirtimi sieti ir dievai Ek Čuahas, karo, prekeivių ir kakavos augintojų dievas, savižudžių deivė Ikstab (Ixtab). Jukateko majai garbino dievą kūrėją Hunab Ku, audimo ir verpimo globėją deivę Iks Čebel Jaks (Ix Chebel Yax), ji garbinta ir kaip saulės deivė.
Poklasikiniu laikotarpiu majų svarbiausi dievai buvo saulės dievas Kinič Ahau, mėnulio deivė Iščela (Ix Chel), ji dažniausiai vaizduojama kaip pikta sena moteris. Garbintas lietaus dievas Čakas (Chac; tikėta, kai lyja, jis laisto žemę iš savo moliūginių indų, o žaibuojant svaido į ją akmeninius kirvius, Čaką lydi varlės, jų kurkimas praneša apie lietų). Kalnuose garbinti žemės dievai.
Svarbi majų religinių apeigų dalis buvo žmonių kankinimas ir aukojimas, tikėta, kad tai garantuoja derlingumą, liudija dievobaimingumą ir maitina dievus, – kitaip įsivyrautų chaosas. Kraujo nuleidimu majai manė maitinantys dievus, kad galėtų bendrauti su jais, todėl majų valdovai, kaip dievų ir majų tautos tarpininkai, turėjo atlikti apeiginį kraujo nuleidimą ir savęs kankinimą (kraujas kaip auka dievams buvo nuleidžiamas iš pradurtos ausies, lyties organų, liežuvio). Išlikę daug pasakojimų apie majų miestų tarpusavio karus, belaisvių aristokratų kankinimus, žalojimą, aukojimą dievams.
Kapų keramika rodo majus tikėjus, kad požemio ir tamsos pasaulį valdo daug dievų. Daugelyje reljefų ir kapuose randamų keramikos piešinių vaizduojama sielos kelionė per mirusiųjų šalį. Mirusiuosius majai laidodavo namuose, po grindimis. Vyriausieji žyniai ir galingiausieji valdovai buvo laidojami specialiuose laidojimo rūsiuose. Tikėta, mirusieji patenka į devynis požemio pasaulius. Šaltiniuose neminimas mirusiųjų gyvenimas dangaus pasauliuose. Majai tikėjo, kad šis pasaulis, kaip ir ankstesnieji, pasmerktas pražūčiai. Žyniai mokė, kad laiko ciklai kartojasi, todėl buvo pranašaujama gilinantis į praeitį, tam buvo reikalingi sudėtingi skaičiavimai. Manoma, majų žyniai tikėjo, kad pasaulis, kuriame jie gyvena, netikėtai baigsis ir bus sukurtas naujas, kad nenutrūktų amžinoji ciklų seka. Žyniai nustatydavo palankias dienas įvairiems darbams (statyti namus, medžioti ir kita).
dievas Kukulkanas – Plunksnuotoji gyvatė (Kukulkano piramidės fragmentas Čičen Icoje, Jukatano pusiasalis)
Siekiant dievų palankumo jiems aukota gyvulių, žvėrių, paukščių, vabzdžių, žuvų, žemdirbystės produktų, gėlių, gumos, nefrito ir žmonių kraujo, kad klasikiniu laikotarpiu aukoti žmonės, liudija stelos, raižiniai, freskos įvairiuose miestuose (Tikalyje, dabartinėje Gvatemaloje, Bonampake, dabartinėje Meksikoje, Piedras Negrase, dabartinėje Meksikoje, ir kitur), piešiniai ant molinių indų. Poklasikiniu laikotarpiu žmonių aukojimų padaugėjo. Majų mene daug žmogaus aukojimo siužetų (vaizduojama širdies išplėšimas, nušovimas strėle, galvos nukirtimas ir kita). Čičen Icoje (Jukatano pusiasalis) prašant, kad dievai siųstų lietų, žmonės buvo metami į šulinį kartu su aukomis iš vario, aukso, nefrito. Žmones majai aukodavo ilgai po ispanų užkariavimo (per apkrikštytų majų apeigas aukai buvo išplėšiama širdis arba žmogų nukryžiuodavo, paskutinį kartą tai užfiksuota 1868). Dievams majai melsdavosi (pvz., siekiant materialinės naudos melstasi pritūpus arba stovint), tikėdamiesi jų užtarimo pasninkaudavo.
Majai tikėjo, kad iki atsirandant Visatai vienas po kito buvo sukurti ir sunaikinti keli pasauliai. Dresdeno rankraštyje pasakojama, kad pasaulis žus per tvaną. Remiantis fragmentiška D. de Landos ir Popol Vuh knygose pateikiama informacija, manoma, kad majai tikėjo, jog iki jų gyvenamojo meto egzistavo 4 pasauliai. Žmonės pirmą kartą buvo sukurti iš žemės, bet sunaikinti už kvailumą, paskui padaryti iš medžio, bet jiems trūko sielos ir intelekto, už nedėkingumą dievams jie buvo nubausti tvanu arba suryti demonų, galiausiai žmonės buvo padaryti iš kukurūzų košės, jie ir yra majų protėviai. Tikėta, kad dangų laiko 4 dievai Bakabai (Bacab). Visatos centre augantis pasaulio medis (prasiskverbęs per visus trylika dangaus sluoksnių), kiekvienoje dangaus pusėje – dar po medį (rytuose – raudoną, šiaurėje – baltą, vakaruose – juodą, pietuose – geltoną). Knygoje Popol Vuh pasakojama, kad pasaulis ir žmonės skendėjo tamsoje, bet dievai sukūrė Saulę ir Mėnulį. Kituose šaltiniuose teigiama, kad Saulė (vyras) buvo medžioklės ir muzikos globėjas, o Mėnulis (moteris) – audimo ir gimdymo deivė. Saulė ir Mėnulis gyveno žemėje, bet buvo perkelti į dangų dėl Mėnulio seksualinio palaidumo; sakoma, Mėnulio šviesa mažesnė už Saulės todėl, kad vieną Mėnulio akį išdūrė Saulė, bausdama už neištikimybę.
Majai tikėjo, kad virš žemės yra 13 dangaus sluoksnių, žemė laikosi ant vandenynu plaukiančio milžiniško pabaisos roplio arba krokodilo nugaros. Trylika dievų valdė 13 dangaus sluoksnių, 9 dievai – devynis požemio pasaulius. Dangaus dievai (gyvybės globėjai) ir požemio dievai (mirties, sausros, karo, ligų nešėjai) nuolat kovojo. Kovą simbolizavo apeiginis žaidimas kamuoliu, žaidžiamas Visatą vaizduojančioje aikštėje.
Svarbiausias majų kosmologijoje buvo laikas. Žyniai astronomai laiką suvokė kaip laiko ciklų seką be pradžios ir pabaigos. Visi laiko ciklai buvo laikomi dievais, o pats laikas – dievišku. Pirmąjį metų mėnesį (vadintas Pop, maždaug atitinka liepą) būdavo atliekamos atsinaujinimo apeigos: naikinami seni puodai ir plaušo paklotai, apsivelkama naujais drabužiais, atnaujinama šventykla, kad atitiktų tais metais garbinamo dievo (jų garbinta 4) poreikius, iš medžio ir molio daromi nauji stabai, šventyklos įėjimai ir inventorius iš naujo nudažomi mėlynais, šventos spalvos, dažais. Tikėta, kad metų dievas į šventyklą įžengia iš tos pusės, kuriai pasaulio krypčiai atstovauja. Vykdavo procesijos, jų tikslas – apsaugoti gyventojus nuo blogio jėgų. Sutinkant Naujuosius metus būdavo šokami apeiginiai šokiai (šokdavo senos moterys), aukojami šunys (mėtomi nuo šventyklos piramidės).
2781