majuskulnis rãštas (lot. majusculus – didėlesnis), tik didžiųjų raidžių raštas. Apibrėžiant bendriausiais formaliaisiais paleografinės klasifikacijos aspektais – vienas iš dviejų pagrindinių istorinių rašto tipų. Atsirado 6–5 a. prieš Kristų. Majuskulinis raštas buvo senovės graikų ir lotynų kalbų epigrafinis raštas (monumentalusis ir uncialinis šriftai). Lotynų rankraštiniame rašte išliko iki 3 amžiaus, vėlesnis majuskulinio rašto tipas – vadinamasis apvalusis raštas – naudotas Airijoje ir anglosaksų valstybėse iki 9 amžiaus kartu su minuskuliniu raštu. Dabar majuskulinis raštas vartojamas tik antraštėms, įvairiems pavadinimams, vardams, terminams ir kitiems žodžiams bei posakiams, kuriuos norima paryškinti ar pabrėžti.
123