Makabiejų knygos

Makabiẽjų knỹgos, Makabjų knỹgos, Senojo Testamento dvi knygos – Makabiejų pirma knyga (1 Mak) ir Makabiejų antra knyga (2 Mak). Neįtrauktos į hebrajų Bibliją. Biblijos katalikiškuose leidimuose priskiriamos prie Istorinių, ekumeniniuose – prie Antrojo kanono knygų. 1 Mak parašyta nežinomo Palestinos žydo hebrajų kalba apie 100 prieš Kristų, išliko 1 a. prieš Kristų vertimas į graikų kalbą; 2 Mak parašyta graikų kalba po 124 prieš Kristų, pasak 1 Mak 2, 23, kaip helenizuoto judėjo Jasono Kirėniečio penkiatomio veikalo santrauka (gr. epitomē). Seniausi nuorašai išlikę pergamentuose Codex Sinaiticus (4 a., Britų biblioteka; 1 Mak) ir Codex Alexandrinus (5 a., Britų muziejus; 1 ir 2 Mak). Dar dvi Makabiejų knygos (3 Mak ir 4 Mak) buvo įtrauktos į Septuagintą kartu su ST knygų kitais vertimais į graikų kalbą, bet nepateko į galutinį krikščionių Biblijos kanoną ir laikomos apokrifais; 1, 2 ir 3 Mak įtrauktos į Rytų bažnyčios Bibliją, bet laikomos deuterokanoninėmis. Makabiejų knygos pavadintos Hasmonėjų dinastijos pradininkų kunigo Matatijo sūnų Judo Makabiejaus, Jehonatano ir Simono, vadovavusių 167–142 pr. Kr. judėjų sukilimui prieš Seleukidų valdžią, vardu.

Makabiejų pirmoje knygoje aprašomi 175–134 prieš Kristų įvykiai Palestinoje: Makabiejų sukilimas prieš graikų viešpatavimą, Antiocho IV Epifano Izraelyje judėjų kulto uždraudimas ir privalomų pagoniškų apeigų įvedimas (1), kunigo Matatijo prieš persekiotojus sukilusiems izraelitams (2), po jo mirties – Judo Makabiejaus vadovavimas (3, 1–9, 22); šiam žuvus sukilimo vadu tapusio Jehonatano Jeruzalės išlaisvinimas ir tapimas vyriausiuoju kunigu (9, 23–12, 53), jį nužudžius šias pareigas iki mirties ėjo Simonas (13, 1–16, 24). Knygoje išreiškiama ištikimybė Dievui ir jo Įstatymui. Kaip ir Jozuės bei Teisėjų knygoje, čia gausu poetinių intarpų (Matatijo apraudojimas 2, 7–13; maldos 4, 30–33; 7, 41–42 ir kt.), o cituojamais istoriniais dokumentais 1 Mak artinama Ezros ir Nehemijo knygoms.

2 Mak, apimančią šiek tiek siauresnį istorinį laikotarpį (180–160 pr. Kr.), sudaro 2 laiškai Egipto žydams (1, 1–2, 18), pratarmė (2, 19–32), karaliaus Seleuko pasiuntinio Heliodoro nesėkmingas mėginimas užgrobti Jeruzalės šventyklos iždą (3), vyriausiojo kunigo Jasono išdavystė, Antiocho IV Epifano persekiojimai ir Judo Makabiejaus karių pergalės (4, 1–10, 8), Antiocho V Eupatoro pralaimėjimas (10, 9–13, 26), izraelitų kova su Demetrijo I Sotero paskirtuoju Judėjos valdytoju Nikanoru (14, 1–15, 36), pabaiga (15, 37–39). Būdinga helenizmo laikotarpio istorinio žanro stilistika: ornamentikos ir retorikos priemonių gausa, dramatizacija, patetika. Svarbiausios tikėjimo mokymo temos: ištikimybė Įstatymui iki pat kankinystės (Eleazaro ir 7 brolių istorija 6, 18–7, 42), teisiųjų prisikėlimas iš numirusiųjų paskutinę dieną (7, 9. 14. 23), maldų ir aukų už mirusiuosius veiksmingumas (12, 40–46), dangaus šventųjų užtarimas gyviesiems (15, 11–16), pasaulio kūrimas iš nieko (7, 28). Krikščionybės tradicijoje nuo 4 a. pabaigos 7 brolius kankinius imta traktuoti kaip krikščionių kankinių prototipus, jiems skyrė homilijas daugelis Bažnyčios tėvų (šv. Jonas Auksaburnis, šv. Augustinas ir kiti), įsitvirtino jų šventimas (minėjimas – rugpjūčio 1 dieną) ir relikvijų gerbimas.

L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą 3 d. Vilnius 1996.

2919