japoninė makaka su jaunikliu
makãkos (Macaca), šunbeždžionių (Cercopithecidae) šeimos primatų gentis. 16 rūšių. Paplitusios Centrinėje, Rytų, Pietų ir Pietryčių Azijoje, 1 rūšis (magotas) – Šiaurės Afrikoje ir Gibraltare. Gyvena atogrąžų ir vidutinio klimato juostos miškuose, akmenuotuose kalnų šlaituose, pelkėse; japoninė makaka (Macaca fuscata) žiemą sutinkama net sniego pusnyse. Kūno ilgis 40–75 cm, masė 3,5–18 kilogramų. Uodega tokio pat ilgio, trumpesnė ar ilgesnė (magotas uodegos neturi). Kailis gelsvų ir rudų atspalvių, kai kurių makakų išilgai nugaros tamsus dryžis. Ant snukio pailgėję plaukai dengia skruostus, sudaro ūsus, barzdą. Patinai su ryškiais antakių lankais. Galūnės trumpos, stiprios. Sėdimosios trynės didelės, rausvos. Gyvena būriais. Judrios ant žemės, vikriai laipioja medžiais ir uolomis. Bendrauja gestais, mimika, iki 30 garsinių signalų. Minta augalų vaisiais, jaunais lapais, smulkiais gyvūnais. Makakos yra laboratoriniai gyvūnai, dažniausiai rezusas ir kiauliauodegė makaka (Macaca nemestrina).
juodųjų makakų šeima (patelė, patinas ir jaunikliai)
kiauliauodegė makaka
Tik Sulawesi saloje gyvena juodoji makaka (Macaca nigra). Kailis juodas, uodega labai trumpa, ant galvos plaukų kuodas, kuris pasišiaušia gyvūnui susijaudinus. Krabaėdė makaka (Macaca fascicularis) – dažniausia Pietryčių Azijos beždžionė. Gyvena miškuose, prie upių, jūrų krantų, nevengia žmonių būstų. Vandera (Macaca silenus) išsiskiria nebūdinga makakai išvaizda. Snukį gaubiantys rausvai pilki plaukai po smakru sudaro baltą barzdą. Uodega baigiasi puriu plaukų kuokštu.
vanderos
a – japoninė makaka, b – vandera
-makaka; -vandera