makamà (arab. makame – sueiga, pasakojimas sueigoje), senovės arabų, persų, žydų literatūros žanras; ritmine proza pagal griežtas taisykles parašytas trumpas nuotykių apsakymas, avantiūrinė novelė. 9–10 a. susiformavo arabų literatūroje, išpopuliarėjo persų, tadžikų ir žydų literatūroje. Makamos herojus – klajojantis išsilavinęs literatas ar filosofas, gebantis išsisukti iš keblių padėčių, stebinantis aplinkinius retorika, klasikinės arabų poezijos, Biblijos, filosofijos išmanymu. Pagrindinis veikėjas kalba sueigoje, jo mintis perteikia pasakotojas. Makamose gausu retorinių figūrų, sinonimų, homonimų, archaizmų, kalambūrų, citatų, aliuzijų, alegorijų, patarlių; todėl paprastam skaitytojui jos sunkiai suprantamos. Makamos pradininkai – arabų rašytojai al Hamadhani Badi az Zamanas ir al Chariri Abu Muchammadas al Kasimas, jų ištobulintos stilistikos makamos buvo naudojamos kaip retorikos ir leksikografijos tekstai, kuriuose sukaupti reti 7–8 a. beduinų tarmės žodžiai. 13 a. žydas Jehuda al Harizis (1165–1225) į hebrajų kalbą išvertė al Chariri Abu Muchammado al Kasimo makamų ir parašė originalių kūrinių. Persų kalba makamas rašė Chamidas ad Dinas Balchis (11–12 a.), katalonų kalba – Jozefas ibn Zabara (12–13 a.). Makamos bruožų turi 16 a. Ispanijoje susiformavęs pikareskinis romanas.
2271