Makedònija (gr. Makedonia, lot. Macedonia), senovės valstybė Balkanų pusiasalyje, į šiaurę nuo Graikijos, tarp Epyro vakaruose ir Trakijos rytuose. Gyvavo 5–2 a. prieš Kristų.
Geografinė padėtis ir gamtos ištekliai
Valstybės kūrimosi centras – Aksijo (įtekėjo į Termės, dabar Salonikų, įlanką) ir Haliakmono (dabar Vistrica) upių žemupyje esanti lyguma. Makedoniją sudarė 2 geografinės zonos: Aukštutinė Makedonija (padalyta kalnų ir upių į pavienes sritis Timfają, Elimėją, Orestidę, Eordają, Linką, Pelagoniją, Driopidę) ir Žemutinė Makedonija (jai priklausė šalia Termės įlankoje esančios sritys Pierija, Botiaja, Amfaksitidė, Krestonija, Migdonija, Bisaltija, Krusidė ir Antemuntas). Reljefas ribojo glaudesnius sričių ryšius. Žemyninis klimatas lėmė laukų derlingumą, ganyklų vešlumą. Gamtos ištekliai gausesni negu Graikijoje: Makedonija turėjo sidabro ir aukso kasyklų Bisaltijoje, Pangajo kalne, laivams statyti tinkamos medienos.
Kalba ir religija
Makedonai, tikėtina, buvo artimi graikams: kalbėjo gimininga (dėl to tebediskutuojama) kalba, garbino tuos pačius dievus. Ypač garbintas Dzeusas (Dione prie Olimpo, Aiguose); manyta jį esant makedonų eponimo Makedono tėvu, t. p. buvo garbinama Artemidė, Dionisas, Heraklis (pirmoji karalių dinastija kildinosi iš valdžią Arge susigrąžinusio Heraklio sūnaus Temeno, todėl vadinosi Temenidais, Argeadais ar Heraklidais).
Valstybės institucijos
Susikūrusios valstybės ankstyvuoju laikotarpiu politinės ir socialinės institucijos buvo paprastos, panašesnės į mikėniškosios, o ne į klasikinės Graikijos institucijas: šalį valdė karalius, kurį iš diduomenės rinkdavo taryba; tarybos siūlymus svarstydavo karių susirinkimas, šaukiamas apytikriai 2 kartus per metus. Karaliaus valdžia buvo neribota: jis vadovavo kariuomenei, buvo vyriausiasis žynys, palaikė diplomatinius ryšius su kitais kraštais. Tarybos nariai skirstyti į karaliaus asmens sargybinius, draugus ir bendražygius; jie kartu su valdovu kariaudavo, medžiodavo ir puotaudami aptardavo valstybės reikalus. Karaliaus valdžia buvo paveldima, bet vyriausiasis sūnus, net ir paskirtas įpėdiniu, netapdavo valdovu, jei tam nepritardavo taryba ir kariuomenė. Netekęs paramos karalius sostą prarasdavo.
Istorinė raida
Pasak tradicijos, pirmasis Makedonijos karalius buvo Perdika I. Jis apie 650 pr. Kr. įkūrė Makedonijos sostinę – Aigus (dabar Vergina Graikijos šiaurėje). Per graikų–persų karus (500–449 pr. Kr.) Makedonija pripažino Persijos valdžią ir tapo viena jos satrapijų. Perdika II (valdė apie 454–apie 413 pr. Kr.) per Peloponeso karą (431–404 pr. Kr.) įgyvendino politiką, kuria siekė susilpninti karo dalyvius ir taip apsaugoti Makedoniją; Perdikos II sūnus Archelajas (valdė 413–399 pr. Kr.) perkėlė sostinę į Pelą, siekė ją paversti helėnistinės kultūros centru (Aigai liko religinio kulto centras, juose karaliai tuokdavosi ir būdavo laidojami). Perdika III (valdė 365–359 pr. Kr.) išplėtė Makedonijos valdas į šiaurę.
Pilypo II (valdė 359–336 pr. Kr.) laikais Makedonija turėjo didžiausią karinę ir politinę galią Balkanų pusiasalyje; Pilypo II sūnus Aleksandras III (Aleksandras Makedonietis; valdė 336–323 pr. Kr.) išplėtė valstybės teritoriją iki Indijos rytuose ir Egipto pietuose. Po Aleksandro Makedoniečio mirties diadochams pasidalijus jo imperiją Makedoniją ir Graikiją valdė Antipatras ir jo sūnus Kasandras. 306 pr. Kr. valdžioje įsitvirtino Antigonidų dinastijos pradininkas Antigonas I Vienaakis (valdė 306–301 pr. Kr.). Antigonas II Gonatas (valdė 277–239 pr. Kr.) prarado nemažai Makedonijai pavaldžių Graikijos polių, bet sustiprino centrinę valdžią. Pilypo V (valdė 221–179 pr. Kr.) ir Persėjo (valdė 176–168 pr. Kr.) laikais karalystė nusilpo ir žlugo: per 3–2 a. pr. Kr. vykusius Makedonijos karus Makedonija romėnų buvo užkariauta ir suskirstyta į keturias sritis. 148 pr. Kr. įkurta Romos Makedonijos provincija (jai priklausė Makedonija, Ilyrija ir Epyras).
Makedonija 359–336 prieš Kristų
L: N. G. L. Hammond The Macedonian State Oxford 1989.
879