Makedònija (gr. Makedonia, lot. Macedonia), istorinė sritis Balkanų pusiasalio vidurinėje dalyje.
Teritorija ir sienos
Makedonijos sienos keitėsi. Romos imperijos laikais Makedonijos provincijai priklausė dabartinė Vidurio ir Šiaurės Graikija, t. p. Albanijos ir Šiaurės Makedonijos pietūs. Bizantijos Makedonijos provincija apėmė ir dalį Rytų Rumelijos bei Trakijos. Osmanų imperijos laikais Makedonijos pavadinimas nevartotas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Makedonija imta vadinti regioną, kuris apima dabartinę Šiaurės Makedoniją, dalį dabartinės Graikijos (Vakarų Makedonijos, Vidurio Makedonijos bei Rytų Makedonijos ir Trakijos regionai) ir Bulgarijos (Blagojevgrado apygarda).
Senovės laikai
Makedonijos teritorijoje gyventa jau neolito laikais. Pirmosios čia įsikūrė ilyrų ir trakų gentys. 5–2 a. pr. Kr. gyvavo senovės Makedonijos valstybė. Nuo 4 a. po Kr. Makedonija priklausė Bizantijai.
Viduriniai amžiai
6–7 a. regione apsigyveno slavai, 670–675 įsiveržė protobulgarai. Nuo 9 a. pirmos pusės Makedonija priklausė Bulgarijai. Po jos krikšto (866) Makedonijoje plito krikščionybė (885 įkurta Ochrido arkivyskupija) ir slavų raštija. 10 a. paplito eretikų bogomilų judėjimas. Bizantijai 971 užkariavus Bulgarijos rytinę dalį Ochridas tapo valstybės sostine. 1018 Makedoniją vėl užvaldė Bizantija. Nuo 11 a. pabaigos kraštą puldinėjo normanai, serbai, per jį ėjo kryžininkai, kuriems 1204 užėmus Konstantinopolį dėl Makedonijos ėmė varžytis Balkanų dinastijos. 1261 ją susigrąžino vėl atsikūrusi Bizantija, apie 1336 užkariavo Serbija, 14 a. antroje pusėje – Osmanų imperija.
Naujieji laikai
Valdant Osmanams į Makedoniją (daugiatautę dėl nuolatinių karų) atsikėlė daug turkų; 17–18 a. čia siekta diegti islamą (krikščionys turėdavo mokėti didesnius mokesčius). Per 1877–78 Rusijos–Turkijos karą Makedoniją užėmė Rusijos kariuomenė. Pagal San Stefano taiką turėjo būti perduota Bulgarijai, bet Berlyno kongresas (1878) paliko ją Osmanų imperijai. 19 a. pabaigoje į visą Makedoniją ėmė pretenduoti Bulgarija, į jos dalį – Graikija ir Serbija (visos rėmėsi istorinėmis teisėmis). Jos ėmė kurti ginkluotas organizacijas, kurios kovojo ne tik su turkais, bet ir tarpusavyje. Tarp šių organizacijų didesnę įtaką įgijo probulgariška Makedonijos vidaus revoliucinė organizacija, kuri siekė Makedonijos autonomijos, 1903 ji surengė Ilindeno sukilimą. Turkams jį numalšinus Makedonijos klausimas tapo tarptautinis.
20–21 amžiai
Per I Balkanų karą (1912–13) Osmanų imperiją nugalėjusios Balkanų šalys nesutarė dėl Makedonijos padalijimo. Dėl to kilo II Balkanų karas (1913), po kurio Serbijai (vėliau Jugoslavijai) atiteko Makedonijos šiaurinė dalis su Skopje, Bitola ir Ochridu (Vardaro Makedonija, dabartinė Šiaurės Makedonija), Graikijai – pietinė dalis su Salonikais (Egėjo Makedonija), Bulgarijai – vidurio rytų dalis su Strumica (Pirino Makedonija). 20 a. pabaigoje, Jugoslavijai iširus ir susikūrus nepriklausomai Makedonijos Respublikai, jos ginčas su Graikija dėl pavadinimo: Graikija tvirtino, kad Makedonijos pavadinimas gali reikšti teritorines pretenzijas į Graikijos Makedonijos provinciją bei antikinį graikų paveldą. Ginčas išspręstas abiejų šalių vadovams priėmus kompromisinį sprendimą: 2019 02 Makedonija pervadinta Šiaurės Makedonija