makrofãgai (makro… + gr. phagos – ėdikas), žmogaus ir stuburinių gyvūnų ilgai gyvenančios vienbranduolės fagocituojančios ląstelės. Skersmuo 10–20 µm. Susidaro iš kraujo monocitų, kurie, patekę į audinius, diferencijuojasi į makrofagus. Pagal išsidėstymą skiriami į histiocitus (jungiamojo audinio makrofagus), osteoklastus (kaulinio audinio makrofagus), Kupferio (kepenų makrofagus), Langerhanso (odos makrofagus), alveolių (plaučių makrofagus), mikroglijos (smegenų makrofagus) ir kitas ląsteles. Makrofagų daug yra kepenyse, blužnyje, kvėpavimo takuose, virškinamojo trakto gleivinėje. Makrofagai fagocituoja (pagrindinė funkcija), pateikia imunokompetentinėms ląstelėms antigeną (imuninio atsako iniciacijos elementai), turi įvairius CD antigenus (dažniausiai CD14) ir receptorius komplemento komponentams (CR1), imunoglobulinams (Fc fragmentui), citokinams. Membranose turi receptorių, per kuriuos organizmas apsivalo nuo glikoproteinų, lipoproteinų metabolitų, senų ląstelių, žuvusių audinių. Aktyvacijos metu pagausėja didžiojo audinių suderinamumo komplekso II klasės molekulių, prasideda kostimuliacijos molekulių sintezė, padidėja fermentinis aktyvumas, prostaglandinų, plazminogeno aktyvatoriaus kiekis, kalcio jonų pernaša, aminorūgščių ir gliukozės metabolizmas. Makrofagai sekretuoja daugiau kaip 50 biologiškai aktyvių medžiagų: fermentus ir jų inhibitorius, komplemento komponentus, citokinus (ypač γ‑interferoną, navikų nekrozės veiksnį, interleukiną‑1) ir kitas. Makrofagų judėjimą skatina fibroblastai, monocitai, endotelio ląstelės (egzogeninė stimuliacija) ir interleukinas‑1, navikų nekrozės veiksnys (endogeninė stimuliacija). Makrofagai citotoksiškai (išskirdami aktyviuosius deguonies, azoto junginius) veikia mikrobus, vėžines, parazitų ir kitas svetimas ląsteles.
1374
-histiocitai