Makros misija

Mãkros msija (1413), Vengrijos bajoro Benedikto Makros diplomatinė veikla, kurios tikslas – išspręsti po Torunės taikos (1411) kilusį Vokiečių ordino (VO) ginčą su Lenkija dėl Mazovijos (Mozūrijos) ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Žemaitijos sienų.

Benediktas Makra veikė kaip Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I, šio ginčo arbitro, įgaliotinis. Imperatorius informavo VO, kad Budoje (Vengrija) stengęsis ginčus išspręsti VO naudai ir kvietė susitaikyti su priešiškomis šalimis, vėliau VO Benediktu Makra nepasitikėjo. Iš Ragainės jis 1412 12 24 atvyko į Trakus pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, kur buvo pakeltas į riterius ir gausiai apdovanotas. 1413 01–02 dirbo Kaune, vėliau Lenkijoje.

VO Benediktui Makrai pateikė archyvuose nuo 13 a. pradžios saugomas sutartis ir dokumentus dėl lietuvių ir prūsų žemių. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila reikalavo iš VO dokumentų originalų, nes kryžiuočiai rėmėsi ir klastotėmis; valdovai Gediminaičiai įrodinėjo savo patrimonines ir istorines teises į Žemaitiją, į lietuvių ir prūsų žemes iki Osos upės (Vyslos dešinysis intakas). Benediktui Makrai buvo pateikta daugybė senųjų vietinių gyventojų (autochtonų) parodymų. Kryžiuočiai stengėsi įrodyti, kad Panemunė iki Nevėžio su Nemunu ir Veliuonos pilimi yra ne Žemaitijos, o VO žemėje. 1413 01 10 Jogaila prie Vilniaus, 01 24 Vytautas Trakuose dvariškių akivaizdoje prisiekė, kad Veliuona yra žemaičių žemėje, kad visa Žemaitija ir VO neteisėtai valdoma Klaipėda – jų tėvonija. Vytautas pabrėžė Lietuvos teises į Sūduvą (Užnemunę).

1413 02 07 rašte didžiajam magistrui Heinrichui von Plauenui ir 02 28 pareiškime Benediktas Makra pabrėžė, kad Jogaila ir Vytautas įvykdė Budos sprendimo sąlygas dėl karo belaisvių paleidimo, o VO nepaleido nė vieno belaisvio, kad Vytautas Lietuvos pirkliams leidžia vykti į Prūsiją su prekėmis, o VO jų nenori praleisti ir suiminėja, be to, ir saviems pirkliams kliudo Nemunu ar kitais keliais vykti į Lietuvą, Rusią.

1413 05 03 Inowrocławe (Mazovija) Benediktas Makra paskelbė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Nemuno žemupio dešinysis krantas su Veliuonos ir Klaipėdos pilimis yra Žemaitijos dalis ir dėl to turi priklausyti Lietuvai. Liko tik neišspręsta, kam turi priklausyti Sūduva. 06 12 Makra pagrasino pinigine bauda, jei kuri iš besiginčijančių šalių drįstų užimti svetimos šalies teritoriją.

Kryžiuočiai tą sprendimą atmetė, Benediktą Makrą apšaukė šališku.

Kadangi pasibaigė Zigmanto I, kaip arbitro, įgaliojimų laikas (1414 06 24), galutinis sprendimas liko nepadarytas.

Benedikto Makros misijos neišspręstą ginčą sureguliavo 1422 Melno taikos sutartis: Lietuvai pripažinta Žemaitija (be Klaipėdos) ir Užnemunė.

-Benediktas Makra; -Benedikto Makros misija

B. Dundulis Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje Vilnius 1960.

1777

415