makrosociologija

makrosociològija (makro… + sociologija), tyrimų kryptis, kuri tiria didelio masto, istoriniu požiūriu ilgalaikius socialinius procesus, analizuoja plačias tarpusavyje susijusias socialines sistemas. Priešinga mikrosociologijai. Makrosociologijos tyrimo objektai gali būti visuomenė, civilizacija, kultūra, socialiniai institutai, bažnyčia, miestas, klasės, didelės grupės ir kita. Makrosociologija daugiausia tiria elgesio modelius, padedančius suvokti kiekvienos visuomenės esmę. Šie modeliai, dar vadinami struktūromis, apima visuomenės darinius – šeimą, išsilavinimą, religiją, taip pat politinę ir ekonominę padėtį. Žmonės, nuo gimimo įtraukti į esamą socialinių struktūrų sistemą, yra stipriai jos veikiami. Dažniausiai makrosociologai tiria visuomenės skirtingų dalių tarpusavio ryšius, taip pat siekia nustatyti, kaip šie ryšiai kinta. Makrosociologijos vieni svarbiausių tyrimus lėmusių veiksnių buvo industrializacija ir 20 amžiaus pabaigoje informacinė plėtra. Makrosociologijos pagrindinės teorijos – funkcionalizmas ir konflikto teorija. Makrosociologijos svarbiausi atstovai – K. Marxas, analizavęs visuomenę iš darbininkų ir savininkų klasių konflikto perspektyvos, M. Weberis, visuomenę laikęs sparčiai modernėjančia ir tyręs šio proceso padarinius (pavyzdžiui, biurokratizaciją ir kita), É. Durkheimas, tyręs įvairių socialinių modelių individualius reiškinius (pavyzdžiui, savižudybę).