makrotautà, superètnosas (super… + gr. ethnos – tauta), superètninė grùpė, didžiausias etninis junginys. Terminas sukurtas remiantis L. Gumiliovo (Rusija) etnogenezės teorija.
Makrotautą sudaro mažesni vienetai – etnosai ir subetnosai (etninės ir subetninės grupės). L. Gumiliovas makrotautą laikė aukščiausia etninės, kultūrinės, civilizacinės raidos ir pažangos pakopa. Pasak jo, makrotautą dažniausiai sudaro kelios, keliolika tautų arba etninių grupių, kurias vienija gamtinis landšaftas, bendra istorija, taip pat ilgalaikiai glaudūs kultūriniai, ekonominiai ir politiniai ryšiai, socialinė struktūra ir elgesio stereotipai. Viena svarbiausių prielaidų makrotautai atsirasti laikomas individų, jų grupių gebėjimas pasisavinti ir tinkamai nukreipti arba kūrybiškai valdyti energiją, kurios pagrindinis šaltinis – padidėjusio aktyvumo elektromagnetiniai laukai, veikiantys tik kai kuriuos geografinius arealus (jų vieta kinta). Dėl to atsiradusi etninių grupių mutacija skatinanti makrotautos susidarymą. Visuomenės istorijoje L. Gumiliovas išskyrė 10 vadinamųjų pasionarinių postūmių (devintasis į pasaulio istoriją iškėlęs lietuvius), Bizantijos, Kinijos, Indijos, islamo (arabų), krikščioniškąsias (Vakarų Europos), slavų ir kitas makrotautas.
Makrotautos samprata paplitusi Rusijos Federacijoje, taip pat Azerbaidžane (azerbaidžaniečiai), kai kuriose kitose buvusios SSRS teritorijoje susikūrusiose valstybėse.
Dauguma Vakarų mokslininkų makrotautos teoriją laiko neaiškia ir nepakankamai pagrįsta.
2526