Maksim Litvinov

Litvinov Maksim (Maksimas Litvnovas), tikr. Mejer Valach 1876 07 17Balstogė 1951 12 31Maskva, SSRS valstybės veikėjas.

Iš pasiturinčios žydų šeimos. Nuo 1898 Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys, nuo 1903 bolševikas. 1905–1907 revoliucijos dalyvis. 1907–18 gyveno Londone, nuo 1914 atstovavo bolševikams Tarptautiniame socialistų biure. 1918 Sovietų Rusijos diplomatinis atstovas Didžiojoje Britanijoje. Jos vyriausybė M. Litvinovo diplomatinių įgaliojimų nepripažino, 1918 jį suėmė ir iškeitė į Rusijoje suimtą Didžiosios Britanijos diplomatą Robertą Hamiltoną Bruceʼą Lockhartą. 1920 Sovietų Rusijos įgaliotasis atstovas Estijoje.

1921–22 Sovietų Rusijos, 1922–30 ir 1941–46 SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, 1930–39 komisaras. Sukūrė vadinamosios kolektyvinio saugumo sistemos koncepciją, buvo bendradarbiavimo su Didžiąja Britanija ir Prancūzija šalininkas. Vadovavo sovietų delegacijoms daugelyje tarptautinių konferencijų. Nutraukė SSRS tarptautinę izoliaciją: užmegzti diplomatiniai santykiai su dauguma pasaulio šalių, 1933 Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Sovietų Sąjungą, 1934 ji priimta į Tautų Sąjungą. 1931 ir 1934 M. Litvinovas pasirašė Lietuvos ir SSRS 1926 nepuolimo sutartį pratęsiančius protokolus. 1935 sudarė prieš nacių Vokietiją nukreiptas sutartis su Prancūzija ir Čekoslovakija. Pasikeitus SSRS politikai Vokietijos atžvilgiu 1939 M. Litvinovą pakeitė V. Molotovas. 1941–43 V. Litvinovas buvo ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1942–43 – ir Kuboje. 1934–51 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto narys.

M. Litvinovas (kairėje) ir SSRS ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Ivanas Maiskis (dešinėje; apie 1935)

M. Litvinovas (dešinėje) su Lietuvos užsienio reikalų ministru S. Lozoraičiu (Maskva, 1934)