malabsòrbcijos sindròmas (lot. malus – blogas + absorptio – įsiurbimas), simptomų kompleksas, kurį sukelia sutrikęs maisto medžiagų virškinimas ir rezorbcija žarnyne, nepakankamas maisto medžiagų pasisavinimas. Gali sukelti daugelis ligų ir patologinių procesų, trikdančių normalaus virškinimo įvairius etapus (ertminį, membraninį virškinimą, maisto medžiagų pernašą žarnyno gleivinės ląstelėse), inaktyvuojančių virškinimo fermentus. Etiologija labai įvairi. Malabsorbcijos sindromo patogenezės pagrindinės grandys: sutrikęs virškinimas trakto spindyje (skrandžio, kasos ir tulžies fermentų nepakankamumas), virškinamojo trakto gleivinės pažeidimas ar jos funkcijos nevisavertiškumas (pablogėjusi maisto skilimo produktų rezorbcija iš žarnų spindžio) ir sutrikusi suvirškintų bei per gleivinę į organizmą patekusių maisto medžiagų pernaša limfagyslėmis. Virškinimas trakto spindyje gali sutrikti dėl skrandžio rezekcijos, kasos fermentinės funkcijos nepakankamumo (lėtinio pankreatito, cistinės fibrozės, kasos rezekcijos), tulžies rūgščių trūkumo (dėl cholestazės, klubinės žarnos rezekcijos, Crohno ligos). Gleivinės virškinamosios funkcijos sutrikimas atsiranda dėl plonosios žarnos ligų: gliuteninės enteropatijos, celiakijos, ūminės ar lėtinės žarnų infekcijos, parazitozės, Whipple’io ligos, laktazės trūkumo, taip pat amiloidozės, švitinimo sukelto enterito, plonosios žarnos rezekcijos, kai kurių fermentų (disacharidazės, laktazės) ir imunoglobulino A įgimto nepakankamumo. Įsiurbtų maisto medžiagų pernašos sutrikimas atsiranda dėl žarnų kraujotakos ir limfos drenažo pokyčių, navikų. Malabsorbcijos sindromas yra pirminis (paveldėtas) ir antrinis (sukeltas įvairių ligų). Iš paveldėtų dažniausiai pasitaiko fermentų, dalyvaujančių monosacharidų, disacharidų, aminorūgščių, vitaminų rezorbcijoje, stoka, dėl to sutrinka tik tam tikrų maisto medžiagų įsiurbimas. Antrinius malabsorbcijos sindromus gali sukelti įvairios skrandžio ligos – gastritas, skrandžio vėžys, taip pat skrandžio pašalinimas (gastrogeninis malabsorbcijos sindromas), kasos ligos – pankreatitas, kasos vėžys (pankreatinis malabsorbcijos), kepenų ir tulžies pūslės ligos (hepatogeninis malabsorbcijos sindromas), žarnyno ligos – enterokolitas, žarnos rezekcija (enterogeninis malabsorbcijos sindromas). Ligoniai sulysta, praranda apetitą, jiems būna išpūstas pilvas, vandeningos, skystos, neįprastos spalvos (pilkšvos blizgančios riebios) išmatos. Sutrikus baltymų rezorbcijai atsiranda hipoproteinemija, pabrinkimai, sutrikus riebalų rezorbcijai – vitaminų A, D, E, K hipovitaminozė, kai trūksta vitamino B12 – megaloblastinė mažakraujystė. Sutrikus mineralinių druskų apykaitai gali atsirasti osteoporozė ir osteomaliacija. Sergant antriniu sindromu dažniausiai sutrinka daugelio maisto medžiagų rezorbcija. Diagnozuojama nustatant riebalų kiekį išmatose, tam tikrų medžiagų (kasos, kepenų fermentų, bilirubino, mikroelementų) koncentraciją kraujo serume, atliekant tolerancijos ir funkcinius testus, vidaus organų echoskopiją, radiologinį ištyrimą, išmatų bakteriologinį ir parazitologinį tyrimą. Gydoma dieta, fermentų preparatais, esant sunkiai būklei atkuriama vandens ir elektrolitų pusiausvyra, skiriamas parenterinis maitinimas, gydoma sindromą sukėlusi pagrindinė liga.
1334
737