Malachjo knygà, viena Senojo Testamento Pranašų knygų. Judėjų priskiriama prie Dvylikos pranašų, krikščionių – prie Mažųjų pranašų knygų. Parašyta Jeruzalėje 480–460 prieš Kristų hebrajų kalba. Autorius – nežinomas pranašas, spėjama, simbolinę pravardę gavęs iš tekste (3, 1) minimo Viešpaties pasiuntinio. Seniausio (150 prieš Kristų) nuorašo fragmentas (2, 10–17; 3, 1–24) išlikęs Kumrano rankraštyje 4Q76. Malachijo knygos turinys: Dievo meilės Izraeliui paliudijimas (1, 1–5), priekaištai ir perspėjimai netikusiems kunigams (1, 6–2, 9), neištikimai tautai (2, 10–16), pranašystės apie būsimąjį Dievo teismą (2, 17–3, 18) ir artėjančią Viešpaties dieną (3, 19–24). Izraelio klausimų (1, 2. 6. 7; 2, 14. 17; 3, 7. 8. 13. 14) ir Viešpaties arba pranašo atsakymų forma, įtaigiu ir griežtu poleminiu stiliumi išryškinama judėjų bendruomenės krizė po tremties: dievogarbos nuosmukis, skyrybų daugėjimas, dešimtinės mokesčio nemokėjimas. Judaizmo formavimosi pabaigoje Malachijo knyga suteikė postūmį pavienio asmens ir visos bendruomenės kultūrinio ir dorovinio gyvenimo pertvarkai. Krikščionybėje itin svarbus Malachijo knygos mesianistinis aspektas, pabrėžtas citatomis Naujajame Testamente: Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią (3, 1) – Mt 11, 10; Mk 1, 3; Lk 7, 27; Pirma negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją (3, 23) – Lk 1, 17. Dievo pasiuntinys čia interpretuojamas kaip Kristaus pirmtako Jono Krikštytojo pirmavaizdis.
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 3 Vilnius 1996.
2919