malagãsių kalbà, malgašų kalba, priklauso austroneziečių kalbų šeimos indoneziečių grupei. Madagaskaro viena valstybinių kalbų (kartu su prancūzų ir nuo 2007 anglų kalba). Dar vartojama gretimose Komorų ir Seišelių salose. Gimtoji kalba 18 138 380 žmonių (2016). Fonetikos sistemą sudaro 5 balsiai (i, u, e, o, a) ir 20 priebalsių, fonologinių ilgumų opozicijos nėra. Iš gausių sprogstamųjų priebalsių sistemos skiriami: lūpiniai (m, p, b), dantiniai (t, d), alveoliniai (n, ts, ds) ir juos atitinkantys retrofleksiniai garsai (tariami įkvepiant) bei gomuriniai (k, g). Išskyrus m ir n, sprogstamieji sudaro opoziciją su prenazalizaciją turinčiais priebalsiais: p : mp, d : nd, ts : nts, g : ŋg ir kitais. Yra gerklinis h, kiti priebalsiai (f, v, s, z, l, r; k ir g) prieš i palatalizuojami. Dažniausiai kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo ir antras nuo galo, jei žodžio gale yra skiemuo ‑ka, ‑tra arba ‑na. Nekirčiuoti skiemenys ir žodžio galas dažniausiai redukuojami. Yra žymimasis artikelis. Neturi giminės gramatinės kategorijos, daiktavardžiai, skirtingai negu įvardžiai, – daugiskaitos formų. Žodžio daryboje paplitusi reduplikacija. Būdinga žodžių tvarka: veiksmažodis – objektas – subjektas (VOS). Nustatyta, kad 90 % malagasių kalbos pagrindinės leksikos sutampa su kalbos, vartojamos Kalimantano salos pietinėje dalyje Barito upės baseino regione, leksika (pirmieji žmonės į salą persikėlė po 4 a. iš Indonezijos). Vėliau malagasių kalbai įtakos turėjo ateivių iš Rytų Afrikos kalbos ir arabų kalba. Yra skolinių iš bantų (daugiausia suahelių), arabų, prancūzų, anglų kalbų (nuo 18 a. Madagaskare savo uostus turėjo anglų piratai). Raštas nuo 15 a., pirmoji spausdinta knyga – krikščionių misionierių į malagasių kalbą 1835 išversta Biblija. Nuo 1823 vartojami lotyniškieji rašmenys, papildyti diakritiniais ženklais (magijos ir astrologijos tekstuose iki tol vartoti arabų rašmenys). Vyrauja rašybos fonetinis principas, diakritiniai ženklai neprivalomi, žodžio gale vietoj i rašoma y, raidė o skaitoma kaip u.
1468