Maláizijos dail susiklostė veikiama hinduizmo, budizmo, islamo ir Vakarų Europos dailės. Rasta neolito keramikos, antkapinių plokščių, bronzinių ritualinių varpo pavidalo būgnų. Seniausi išlikę dailės kūriniai yra iš 4–5 a. – tai akmeniniai indų tradicijos reljefai su iškaltais ritualiniais užrašais ir ornamentais (Budhaguptos įrašas 5 a.). Rasta apvaliosios bronzinės skulptūros pavyzdžių, hinduizmo dievybių, Budos atvaizdų (7–10 a.), monumentalių akmens skulptūrų (9–10 a.). 8–13 a. susiklostė savitas indų‑malajiečių stilius. Šio stiliaus budistinėms skulptūroms būdinga khmerų ir vietinės skulptūros bruožai. 12–13 a. keramikos, metalo dirbinių formai ir ornamentikai būdinga Kinijos dailės įtaka. Plintant islamui susiklostė (14 a.) senųjų rankraščių perrašinėjimo tradicija (išliko iki 20 a. pradžios). Diplomatinių laiškų (Laiškas karaliui Jokūbui I nuo Sumatros sultono 1615), literatūros kūrinių (Karalių karūna 1824), Korano iliuminacijos – seniausia išlikusi tapyba. Rankraštinei tapybai būdingas teksto rėminimas įvairiaspalviu dekoru – arkų eilėmis, arabeskomis, augaliniais motyvais. Islamo įtaka ryški 15 a. menhyrų grupėje prie Kvala Lumpūro, ją sudaro tam tikra tvarka sukomponuoti akmenys su reljefinėmis aštuonkampėmis žvaigždėmis, Alacho vardo įrašais. 15–19 a. plito dekoratyvių formų antkapiniai paminklai (batu aceh) su ištraukomis iš Korano. Figūrinė tapyba atsirado 19 a. pabaigoje rankraščiuose ir burtų knygose, jose vaizduota antropomorfiniai, zoomorfiniai motyvai (Kelantano burtų knyga, apie 1906), lieta akvarele, piešta tušu. 18–19 a. Malaizijos tapybą veikė anglų kolonistų romantinės akvarelės tradicija, išpopuliarėjo idiliški vietinės gamtos peizažai, vaizduojantys atogrąžų augaliją, paplūdimius, ryžių laukus. Žymiausi to meto akvarelininkai – Y. M. Senas (1896–1962), A. Ariffas (1904–1962). 20 a. 4–6 dešimtmetyje plito Vakarų Europos tapybos srovės ir technikos, kurias savaip interpretavo Malaizijos menininkai (C. T. Tengas, g. 1914). Labiausiai naujosios dailės plėtotę veikė susikūrusios kūrybinės organizacijos: Menų taryba (įkurta 1952), Trečiadienio meno grupė (įkurta 1952), Pusiasalio menininkų sąjūdis (įkurta 1956), Nacionalinė dailės galerija (įkurta 1958). 6–7 dešimtmetyje tapytojai N. Z. Abidinas (1933–1993), D. Buyungas (1948–2004), L. J. Foras (g. 1929), S. A. Jamalis (g. 1948), C. Laitongas (g. 1932),Y. J. Lengas (g. 1929), A. L. Mohidinas (g. 1941), P. N. K. Onnas (1932–1991), K. Sui‑Hoe (g. 1939) daugiausia plėtojo ekspresionizmo, siurrealizmo, simbolizmo formas. 8 dešimtmetyje toliau buvo sekama tarptautinėmis dailės srovėmis – griežtosios formos tapyba, minimalizmu, popartu, opartu, jų formos derintos su vietinėmis temomis (R. Piyadasa, 1939–2007, J. Tanas, g. 1941, S. Thajudeenas, g. 1943, I. Zainas, 1930–1991). Socialiai angažuotą, politinę tapybą kūrė Z. Dahlanas (1952–1977), I. Husseinas (g. 1936), Ch. K. Kowas (g. 1934), N. D. Shanmughalingham (g. 1941). Žymesni grafikai – L. T. Shihas (g. 1946) ir R. Zahabuddinas (g. 1948). 9 dešimtmetyje vėl sustiprėjusio islamo veikiami kūrė tapytojai A. K. Yusofas (1934–1997), A. Damitas (g. 1956), F. Omaras (g. 1951), Sh. F. Zubir (g. 1948), S. H. Esa (g. 1941), paveiksluose vaizduota tradiciniai islamo ornamentai, geometrizuoti figūriniai motyvai. 21 a. pradžioje susidomėta šiuolaikinio meno raiška, skulptūrinius objektus ir instaliacijas kuria Lee Kain Seng (g. 1948), P. Aminas (g. 1952), S. Sulaiman (g. 1973, dalyvavo Documenta parodoje Kasselyje, 2007), videomeną – W. H. Cheong (g. 1960, dalyvavo Venecijos bienalėje, 2003). Dekoratyvinėje dailėje gausu štampuotu ornamentu dekoruotos keramikos, šilkinių auksu ir sidabru austų audinių, kuriama batika, juvelyriniai sidabro, aukso dirbiniai, odinės teatro lėlės, savitos varinės mitinių paukščių pavidalo lempos šešėlių teatrui.
2041
Malaizijos kultūra
Malaizijos konstitucinė santvarka
Malaizijos partijos ir profsąjungos