Maláizijos istòrija
Ikiistoriniai ir senovės laikai
Dabartinės Malaizijos teritorijoje, Sarawake (Kalimantano sala) žmonės gyveno jau prieš keturiasdešimt tūkstantmečių, žemyninėje dalyje – prieš dešimt–šešis tūkstantmečius. Malaizijos neolitas datuojamas 2500–1500 prieš Kristų. Manoma, dabartinių malajų protėviai pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų nedidelėmis grupėmis persikėlė iš Pietų Kinijos, Kalimantano salos, Filipinų ir pamažu asimiliavo vietos gyventojus. 2–3 a. po Kr. pusiasalio rytų pakrantėje susikūrė pirmosios kunigaikštystės, kuriose per Indijos pirklius paplito hinduizmas, Mahajanos budizmas, indų kultūros tradicijos. Valdovai ir diduomenė jungė jas su vietinėmis idėjomis; geriausiai tai atsispindi Šiaurės Vakarų Malaizijoje aplink Kedaho kalną atkastuose indiškosios architektūros bruožų turinčių šventyklų griuvėsiuose. Kinų rašytiniai šaltiniai teigia, kad per pirmą tūkstantmetį po Kristaus dabartinės Malaizijos teritorijoje susikūrė ir išnyko apie 30 indiškosios kultūros veikiamų valstybėlių (didžiausia – Langkasuka). Jos garsėjo žymiais jūreiviais, aukso ir švino kasyklomis. Malajos pusiasalyje Indijos kultūra vyravo apie 1000 metų (iki 11–12 amžius).
Viduriniai amžiai
Dabartinės Malaizijos teritorija buvo svarbi Rytų ir Vakarų, t. p. Indijos ir Kinijos prekybos kryžkelė; garsėjo auksu, alavu, mediena ir ypač prieskoniais. Nedidelės, menkai gyvenamos malajų kunigaikštystės ir jų prekybiniai uostai įvairiu metu buvo priklausomos nuo galingesnių valstybių (Ajuthajos, Funano, Kambodžos, Madžapahito, Šrividžajos). Nuo 13 a. iš Vidurio Rytų per Indijos ir arabų pirklius pradėjo plisti sunitų pakraipos islamas, savo egalitaristine ideologija patraukęs daugelio pakrančių sričių gyventojus (šis procesas užtruko apie 400 metų).
Apie 1400 Palembango (Sumatros sala) princas Paramesvara įkūrė Malakos uostą, kuris greitai virto svarbiu prekybos centru ir Malakos sultonato sostine. Vietos valdovas priėmė islamą ir pradėjo tituluotis sultonu. Malaka pati tapo islamo skleidimo centru ir vienu svarbiausių Indijos vandenyno rytinių uostų. 15 a. čia prekiavo daugiau kaip 15 000 pirklių iš įvairių kraštų. 15 a. pabaigoje šis sultonatas apėmė visą Malajos pusiasalį ir dalį Rytų Sumatros. Malakos valdovai saugumo sumetimais mokėjo duoklę Kinijai, Madžapahitui ir Ajuthajai. Sultonatas ypač sustiprėjo vyriausiojo ministro Tun Perako valdymo laikais (1456–98). Malajų kalbos ir paviršutiniško islamo pagrindu pradėjo klostytis malajų tauta. 15 a. Malakoje įsikūrė kinų pirklių kolonija.
Kolonijinis laikotarpis
1506 į Malaką atvyko portugalų pirkliai, ieškantys prekybos kelių Rytuose. 1511 08 po mėnesį trukusios apgulties Malaką užėmė portugalai (vadas A. d’Albuquerque). Dėl didelių muitų ir religinio nepakantumo uosto prekybinė reikšmė smuko, tuo pasinaudojo nauji Malajos pusiasalio ir Kalimantano salos sultonatai (tarp jų Brunėjus). Dauguma jų mokėjo duoklę Johoro sultonatui, kurį įkūrė buvęs Malakos sultonas. Keletą šiaurinių sultonatų pajungė Siamas (Tailandas). 1641 olandai, padedami Johoro, išstūmė portugalus. Olandų siekis perimti visą Pietryčių Azijos prekybą susilpnino regiono sultonatus, sustiprino jų tarpusavio konkurenciją ir politinį nestabilumą. Padėtį komplikavo ir regioninė migracija: nuo 18 a. pradžioje į retai gyvenamas teritorijas skverbėsi migrantai iš gretimų šalių (minangkabau iš Sumatros, buginiečiai iš Sulawesi, javiečiai ir dajakai iš Kalimantano); jų asimiliuoti palikuoniai sudaro nemažą dalį dabartinės malajų tautos.
Malaka 16 a. (apie 1550–63)
olandų tvirtovė Pangkoro saloje (17 a. antra pusė)
1786 britų Ost Indijos bendrovė iš Kedaho sultono įsigijo Penango salą, 1795 perėmė Malaką, 1819 – Singapūro salą. 1824 Didžiosios Britanijos–Olandijos sutartimi dėl įtakos sferų Pietryčių Azijoje pasidalijimo Malajos pusiasalis buvo pripažintas Didžiosios Britanijos valda (tai turėjo įtakos dabartinėms Indonezijos ir Malaizijos valstybėms susidaryti). 1826 britų valdos buvo sujungtos į vieną koloniją – Sąsiaurio Nausėdijas (angliškai Straits Settlements). Nuo 1858 jas valdė Britų Indijos administracija, nuo 1867 – Didžiosios Britanijos vyriausybės Kolonijinis departamentas. 1840 Brunėjaus sultonas už paramą malšinant maištą britų avantiūristui J. Brooke’ui perdavė dabartinio Sarawako teritoriją; jo įkurta dinastija Sarawaką valdė iki 1948. 1888 Brunėjus, Sabahas ir Sarawakas tapo Didžiosios Britanijos protektoratais. Daugumą Sąsiaurio Nausėdijų gyventojų sudarė kinai ir (mažiau) indai, kurių migraciją ekonominiais sumetimais į menkai gyvenamas teritorijas britai visaip skatino. Kinai dirbo alavo kasyklose, vertėsi prekyba ir amatais, įkūrė Kvala Lumpūrą, kelis kitus miestus ir sudarė didžiąją dalį buržuazijos, susiskirsčiusios į besivaržančias slaptas bendrijas. Didžioji Britanija politinio stabilumo ir ekonominiais sumetimais stiprino įtaką sultonatuose – skyrė į juos rezidentus.
19 a. antroje pusėje Malajoje faktiškai įsigalėjo vadinamoji britų taika. 1895 iš 4 sultonatų (Negeri Sembilano, Pahango, Perako ir Selangoro) buvo sudaryta Malajos valstybių federacija, vėliau pavadinta Britų Malaja; administracinis centras – Kvala Lumpūras. 1909 Didžioji Britanija privertė Siamą pasitraukti iš 4 šiaurinių sultonatų, bet jų prie federacijos neprijungė. Sultonai po kelių sukilimų susitaikė su nepriklausomybės apribojimais. Malajoje, kaip ir kitose Didžiosios Britanijos kolonijose, susiklostė tiesioginio (kolonijose) ir netiesioginio (sultonatuose, per Britų Šiaurės Borneo bendrovę) valdymo sistemos.
Kolonijiniais laikais įvyko didelių ekonominių pokyčių: įkurta naujų žemės ūkio kultūrų (daugiausia kaučiuko, atvežto iš Brazilijos) plantacijų, sukurtas kelių ir geležinkelių tinklas. Malaja tapo didžiausia pasaulyje kaučiuko ir alavo eksportuotoja. Moderniajame sektoriuje (kasyba, finansai, verslas) vyravo kinai (20 a. pradžioje sudarė apie 1/3 Malajos gyventojų); malajai daugiausia buvo valstiečiai, žvejai ir kolonijinės administracijos tarnautojai, indai dirbo kaučiuko plantacijose (1930 apėmė 2/3 dirbamos žemės). Vyravo smulkios pramonės įmonės. Kolonijinė valdžia plėtojo malajų švietimo sistemą, kinai ir indai įsteigė privačių mokyklų. Malajoje susiklostė etnosocialiniai skirtumai, būdingi visai Pietryčių Azijai. Vietos gyventojai malajai tapo mažuma, dėl to antikolonijinis judėjimas Malajoje susiformavo vėliau nei gretimose regiono šalyse.
Per II pasaulinį karą 1941 12 Japonija Malajoje pradėjo puolimą (1942 02 15 užėmė Singapūrą). Japonija stiprino malajų tautinę savimonę ir kultūrą, bet, perdavusi Tailandui 4 šiaurinius sultonatus, sukėlė jų nepasitenkinimą. Partizaniniame judėjime (Malajos liaudies antijaponiškoji armija), vadovaujamame Malajos komunistų partijos (įkurta 1930), dalyvavo beveik vieni kinai. Per karą Malajos ūkis iš esmės buvo sugriautas.
Po karo Didžioji Britanija planavo visus sultonatus suvienyti į Malajos sąjungą, nemalajams suteikti pilietybę ir lygias politines teises. Tai sukėlė malajų elito nepasitenkinimą ir nacionalizmo bangą. 1946 susikūrė Jungtinė malajų nacionalinė organizacija (vadovas Tunku Abdul Rahmanas Putra Alhajas), kuri rengė streikus, masines demonstracijas ir privertė kolonijinę administraciją pradėti derybas dėl Malajos ateities. 1948 paskelbta Malajos federacija, kurioje turėjo būti garantuotos ypatingos malajų ir jų sultonų teisės; Singapūras, Šiaurės Borneo ir Sarawakas tapo atskiromis kolonijomis. Kinai komunistai pradėjo partizaninį karą (truko iki 1960). Didžioji Britanija, ieškodama sprendimo, pažadėjo nepriklausomybę ir pradėjo derybas su Jungtine malajų nacionaline organizacija, Malajos kinų asociacija ir Malajos indų kongresu. Šios 3 organizacijos sudarė antikomunistinę antikolonijinę koaliciją, kuri per 1955 parlamento rinkimus gavo 51 vietą (iš 52). Malajos federacijos ministru pirmininku tapo Tunku Abdul Rahmanas Putra Alhajas.
Nepriklausomybės laikai
1957 08 31 paskelbta Malajos federacijos nepriklausomybė (be Sarawako ir Sabaho). Centrinėse ir sultonatų valdžios institucijose įsitvirtino Jungtinės malajų nacionalinės organizacijos atstovai. Kinai išsaugojo buvusią ekonominę įtaką ir gavo Malajos federacijos pilietybę. Plintant dekolonizacijai Didžioji Britanija pasiūlė kitoms regiono valdoms prisijungti prie Malajos federacijos. 1963 09 16, prisijungus Singapūrui, Sarawakui ir Sabahui, susikūrė Malaizijos Federacija. Nauja valstybė susidūrė su sunkumais. Iki 1966 Indonezija, keldama teritorines problemas, Malaizijos atžvilgiu vykdė konfrontacijos politiką, Sarawake komunistai rengė sukilimus, stiprėjo centrinės valdžios ir federacijos subjektų, ypač Singapūro, nesutarimai (pirmiausia dėl kalbos ir švietimo). Dėl to buvo apribota demokratija ir sultonatų autonomija, susiklostė režimas, kuriam buvo būdingi autoritarizmo ir parlamentarizmo bruožai. 1965 08 iš Malaizijos išstojo etniškai kiniškesnis Singapūras. Tai sustiprino Jungtinės malajų nacionalinės organizacijos pozicijas ir centrinės valdžios vykdomą malaizacijos politiką.
skelbiama Malajos federacijos nepriklausomybė (1957 08 31); dešinėje – pirmasis ministras pirmininkas Tunku Abdul Rahmanas Putra Alhajas
Po 1969 įvykusių parlamento rinkimų per etninės riaušes žuvo keli šimtai žmonių, daugiausia kinų. Vyriausybė paskelbė ypatingąją padėtį, iki 1971 sustabdė parlamento veiklą ir konstitucijos galiojimą. 1971 naujasis ministras pirmininkas Tun Abdul Razakas pradėjo vykdyti Naująją ekonominę politiką (nuo 1991 Naujoji plėtros politika), kurios pagrindinis tikslas – mažinti skurdą ir etnosocialinius skirtumus, iš tikrųjų – perskirstyti turtą malajų, kurių pusė gyveno žemiau skurdo ribos, naudai. Vyriausybė atvirai teikė pirmenybę malajams ir siekė Malaiziją paversti jų tautine valstybe. 1974 įkurtas Nacionalinis frontas, kuris suvienijo malajų, kinų, indų politines partijas ir pradėjo vyrauti politiniame gyvenime. Malaizijos ūkis, ypač valstybinis sektorius, plėtojosi labai sparčiai: 1971–90 BNP kasmet augo 6,8 %, pajamos 1 gyventojui padidėjo nuo 380 iki 2200 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Eksportuojama daugiausia pramonės prekės. Etniniai nesutarimai, valstybinių įmonių privatizacija, vesternizacija didino įtampą ir sudarė pagrindą stiprėti kairiųjų, radikalių islamistų ir intelektinio elito opozicijai. Režimas įgijo autoritarinių bruožų. Ministras pirmininkas Mahathiras bin Mohamadas, teisindamasis socialinio stabilumo ir ekonominės plėtros poreikiu, išplėtė ministro pirmininko teises ir pretendavo į Azijos lyderio vaidmenį. Kartu buvo apribotos sultonų teisės ir karaliaus teisė vetuoti įstatymus. Sarawake ir Sabahe, kurie su Malaja istoriškai buvo susiję mažiau ir prisijungė kiek skubotai, vietos gyventojų nepasitenkinimą kėlė intensyvi gamtos išteklių (naftos, miško) eksploatacija. Plėtojant strategines ekonomikos programas buvo garantuota sparti ūkio plėtra, sumažinta tarpetninė įtampa. 1993 konstitucijos pataisomis buvo apribotos sultonų teisės.
1997–98 Malaizija išgyveno finansų ir ekonomikos krizę, kuri apėmė ir gretimas šalis. 1999 parlamento rinkimus laimėjo Nacionalinis frontas, bet sustiprėjo ir islamiškosios jėgos. Kelantano ir Terengganu valstijose į valdžią atėjo Malaizijos islamo partija. 1999 pradėtas sostinės perkėlimas į statomą Putrajos miestą (48 km į pietus nuo Kvala Lumpūro). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Malaizija tapo ekonomiškai stipriausia Pietryčių Azijos šalimi, pagal BVP 1 gyventojui priklauso vidutinės plėtros šalių grupei (77 vieta pasaulyje). Svarbūs tautinės integracijos laimėjimai: daugelis malajų, kinų ir indų laikė save malaiziečiais.
2870
Malaizija 21 amžiuje
21 a. pradžioje Malaizijos raidai buvo būdingas politinis stabilumas, sparti ekonominė raida, gerovės lygio kilimas, istoriškai nusistovėjusių etninių įtampų mažėjimas, ribota pažanga pilietinių laisvių srityje.
Malaizijos politinė sistema nuo pat šalies nepriklausomybės paskelbimo 1957 iki 2018 faktiškai buvo vienpartinė. Reguliariai vykstančius parlamento rinkimus (1999, 2004, 2008, 2013) laimėdavo ir vyriausybes formuodavo koalicinis dešiniųjų ir centristinių partijų Nacionalinis frontas. Tarptautinių stebėtojų Nacionalinis frontas kaltintas opozicinių partijų, žiniasklaidos ir apskritai valdžios kritikos ribojimu. Nors Malaizija liko konstitucinė monarchija, specialios tarybos ribotam laikui renkami karaliai turėjo tik simbolines galias. Reali valdžia priklausė vyriausybių vadovams.
Mahathiras bin Mohamadas Demokratijos festivalyje Kvala Lampūre (2019 02 16)
Valdant Mahathirui bin Mohamadui (vadovavo vyriausybėms 1981–2003 ir 2018–20) Malaizijos ekonomika atsigavo po 1997 Azijos finansinės krizės sukelto nuosmukio. Nuo 2002 šalies ekonomika vėl stabiliai augo. Daug dėmesio buvo skiriama ekonomikos inovavimui ir plėtrai, infrastruktūros projektams, t. p. etniškai įvairios Malaizijos visuomenės vienybės palaikymui. Politiškai Maharthiras bin Mohamadas įtvirtino centralizuotą ir autoritarizmo bruožų turintį valdymą. Reguliariai persekioti ir kalinti politiniai oponentai, griežtai ribotos žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės laisvės, varžytos opozicinių partijų veikimo galimybes. 2003 10 Mahathiras bin Mohamadas ministro pirmininko įgaliojimus perdavė savo pavaduotojui Abdullahui bin Ahmadui Badawi. Jam valdant (2003–09) tęsėsi spartus ekonomikos augimas, kuris įtvirtino Malaizijos, kaip ekonomiškai pažangiausios Pietryčių Azijos valstybės, įvaizdį.
Vis dėlto politinis režimas liko itin konservatyvus ir uždaras. 2007 kilo masiniai prieš valdžią nukreipti visuomenės protestai: reikalauta reformuoti valdančiajai partijai palankią rinkimų sistemą ir kovoti su išplitusia korupcija. 2009–18 vyriausybės vadovu buvo Nadžibas Razakas. Jam valdant tęsta ekonominių inovacijų politika, pradėta atsargiai liberalizuoti politinę sistemą: sumažinti griežti ribojimai opozicinei žiniasklaidai, paleisti kai kurie politiniai kaliniai. 2014 Malaizijos oro linijų lėktuvas keistomis aplinkybėmis dingo skrisdamas virš vandenyno (žuvusiais laikomi 239 žmonės). Taip pačiais metais Rusijos remiami sukilėliai virš Rytų Ukrainos numušė kitą Malaizijos keleivinį lėktuvą (žuvo 298 žmonės). Malaizijos vyriausybė sulaukė visuomenės kritikos dėl netinkamo abiejų aviakatastrofų tyrimo. 2015 kilo korupcijos skandalas, kai Vakarų žiniasklaida atskleidė Nadžibo Razako vykdomą didelio masto valstybės turto grobstymą. 2016 vyko masiniai protestai prieš korupcija kaltinamą premjerą ir prieš vyriausybės įgyvendintą mokesčių didinimą. Nors vyriausybės protestai nesužlugdė, Nadžibo Razako populiarumas visuomenėje labai smuko. Tai prisidėjo prie istorinio Nacionalinio fronto koalicijos pralaimėjimo kituose parlamento rinkimuose.
2018 parlamento rinkimus pirmą kartą nuo šalies nepriklausomybės paskelbimo (1957) laimėjo opozicinių partijų blokas – Pakatan Harapan koalicija. Tai vadinta Malaizijos demokratizacijos lūžio momentu, nes politinė valdžia pirmą kartą pasikeitė per rinkimus. Laimėjusios opozicijos bloko vadovas ir buvęs ilgametis Malaizijos premjeras Mahathiras bin Mohamadas vėl formavo vyriausybę (vyriausias išrinktas valstybės vadovas pasaulyje – 93 metų). 2020 02 jis atsistatydino po to, kai valdančiąją koaliciją sudariusių partijų rietenos sukėlė valstybėje politinę krizę. Malaizijos premjeru tapo Muhiddinas Jasinas (Muhyiddin Yassin). Jo valdymas sutapo su pasauline COVID‑19 pandemija, kuri privertė vyriausybę susitelkti kovai su ekonominiais ir socialiniais pandemijos padariniais. 2021 01 Malaizijoje įvesta nepaprastoji padėtis, skirta suvaldyti nuo 2020 besitęsiančiai politinei krizei.
21 a. pradžioje Malaizija tapo ekonomiškai stipriausia Pietryčių Azijos šalimi. Dėl ribotos pažangos pilietinių teisių ir laisvių srityje Malaiziją priskiriama iš dalies laisvų valstybių kategorijai (Freedom house 2020)
Jungtinių Tautų narė nuo 1957. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994.
3195
L: B. Watson Anddaya, L. Y. Andaya A History of Malaysia Basingstoke 2001; P. G. Riddell Islam and the Malay-Indonesian World Honolulu 2001; V. M. Hooker A Short History of Malaysia: Linking East and West London 2003.
Malaizijos konstitucinė santvarka
Malaizijos partijos ir profsąjungos