malajãlių kalbà, dravidų kalbų šeimos pietų, arba tamilų, grupės kalba. Artima tamilų kalbai, abi kilusios iš tamilų prokalbės. Viena iš 22 Indijos valstybinių kalbų. Keralos valstijos, Lakšadvypo ir Pondicherry sąjunginių teritorijų oficialioji kalba. Dar vartojama gretimose valstijose, t. p. arabų šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Kalbančiųjų 35,5 mln. (2011). Skiriamos 3 tarmių grupės: pietų, vidurio, šiaurės, t. p. Lakadyvų salų, malajalių kalba kalbančių Kočino žydų; kastų ir bendruomenių keletas šnektų. Fonologinė ir morfologinė sistemos artimos tamilų kalbai. Fonologinė sistema labai sudėtinga: 5 trumpųjų (iš viso 7) ir ilgųjų balsių opozicijos; priebalsiai gali būti lūpiniai, lūpiniai ir dantiniai, dantiniai, alveoliniai, retrofleksiniai, palatalizuoti, gomuriniai, 1 gerklinis; sprogstamieji sudaro neaspiruotų ir aspiruotų priebalsių opozicijas. Skardieji sprogstamieji priebalsiai yra savarankiškos fonemos. Neturi giminės gramatinės kategorijos. Sintaksei būdinga žodžių tvarka veiksnys–papildinys–tarinys (SOV), neturi jungtuko kaip kalbos dalies. Seniausi rašto paminklai iš 9 a. pabaigos–10 a. pradžios. Iki 16 a. buvo dvi bendrinės malajalių kalbos formos. Iš jų susiformavusi dabartinė bendrinė malajalių kalba gerokai skiriasi nuo šnekamosios. Vartojamas (nuo 8 a.) malajalių raštas, kilęs iš brahmi.
1468