Malãlo krònika, Malãlos krònika, Bizantijos kronikininko Jono Malalo parašyta Chronografija (Chronographia). Ja rėmėsi visi vėlesnieji (iki 12 a.) Bizantijos kronikininkai. Senovės lietuvių mitologijai tirti reikšmingas vienas seniausių mitų apie Sovijų, 1261 įterptas į Malalo kronikos rusišką redakciją (yra Archyviniame chronografe – Centriniame senųjų aktų archyve Maskvoje ir Vilniaus chronografe – Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne; abu nuorašai 15 a.). Pasakojama apie Sovijų, lietuvių mirusiųjų deginimo paprotį, išvardijami rytinių lietuvių dievai Andajas, Nunadievis, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis. Senovės rusai lietuvius ir kitas baltų tautas, kurios laikėsi mirusiųjų deginimo papročio, pagal Sovijaus vardą vadinę Sovica. Malalo kronika – vienas seniausių baltų mitologijos ir religijos šaltinių.
Išliko vienintelis Malalo kronikos graikiško teksto Oksfordo nuorašas, kurį 1831 Bonoje paskelbė L. Dindorfas. Apie 927 šventikas Grigorijus kroniką išvertė į senųjų slavų kalbą Bulgarijos carui Simeonui (valdė 893–927). To vertimo nuorašas, patekęs į Kijevo Rusią, nuo 11 iki 17 a. buvo Rusioje rašomų pasaulio istorijų (chronografų) žinių apie senovės Romos ir senovės Graikijos mitus, istoriją, literatūrą svarbiausias šaltinis. Malalo kronikos slaviškąjį vertimą 1897–1914 paskelbė (18 knygų) rusų tyrinėtojas V. Istrinas.
1777