Malãvio istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Dabartinio Malavio teritorijoje žmonės gyveno nuo seniausių laikų: prie Malavio ežero rasta akmens ir geležies amžiaus gyvenviečių liekanų. Pirmame tūkstantmetyje dabartinio Malavio teritorijoje apsigyveno gentys, kalbančios bantų kalbomis. 15 a. pabaigoje šiai kalbų šeimai priklausantys malaviai buvo sukūrę trumpai gyvavusį gentinį junginį. Apie 16 a. Malavio karalystė (nuo jos kilo šalies dabartinis pavadinimas) sėkmingai prekiavo su dabartinio Mozambiko pakrančių sritimis. 17 a. antrame ketvirtyje krašte įsikūrė iš pietų atsikėlusios bantų ngonių, kiek vėliau iš pietvakarių (dabartinio Mozambiko) – vajajų gentys. 1859 prie Malavio ežero lankėsi Didžiosios Britanijos keliautojas D. Livingstone’as. 1875, 1876 buvo įkurtos britų misijos; didėjo europiečių domėjimasis kraštu. Nuo 19 a. antros pusės dėl Malavio teritorijos varžėsi Didžioji Britanija, Vokietija ir Portugalija. Misijas puldinėjantys arabai, t. p. portugalų skverbimosi iš Mozambiko teritorijos grėsmė skatino britus Malavyje įsitvirtinti.
Chongoni uolų piešiniai – pasaulio paveldo vertybė
Kolonijinis laikotarpis
Pagal britų sutartis su vietos genčių vadais kraštas tapo Didžiosios Britanijos protektoratu (jis po 1893 buvo vadinamas Didžiosios Britanijos Centrine Afrika, nuo 1907 – Niasalandu). Kolonistai įveikė vietos gyventojų priešinimąsi, atėmė iš jų derlingiausias žemes, jose įsteigė plantacijų. 1915 01–02 Pietų provincijoje vyko sukilimas. Jį kolonistai negailestingai numalšino.
Ryšiai su metropolija skatino prekinių piniginių santykių plėtotę; kūrėsi vietos smulkioji prekybos buržuazija. Šalies pietinėje dalyje vietos gyventojai įsteigė vilnamedžių ir tabako plantacijų, šiaurėje veisė gyvulius. Niasalando gyventojai vyko uždarbiauti į gretimas Didžiosios Britanijos valdas. Po Antrojo pasaulinio karo stiprėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Jam vadovavo 1944 susikūrusi pirmoji Niasalando politinė organizacija – Afrikos nacionalinis kongresas (African National Congress). Nuo 1953 Niasalandas priklausė Didžiosios Britanijos kolonijų junginiui Rodezijos ir Niasalando federacijai. 1959 Niasalande kilo neramumų, buvo reikalaujama panaikinti federaciją. Kolonistai vykdė represijas, uždraudė Afrikos nacionalinio kongreso veiklą. 1959 vietoje jo buvo įkurta nacionalinio išsivadavimo kovai vadovaujanti Malavio kongreso partija. 1963 02 01 Niasalandui suteikta vidaus savivalda. Malavio kongreso partijos lyderis H. K. Banda tapo ministru pirmininku. 1963 12 panaikinta Rodezijos ir Niasalando federacija.
H. K. Banda (viduryje) ir kiti Niasalando lyderiai Rodezijos ir Niasalando federacijos konstitucijos peržiūrėjimo konferencijoje (1960 12 05)
Nepriklausomybės laikai
1964 07 06 Niasalandas tapo nepriklausoma valstybe, pavadintas Malaviu. 1966 07 06 Malavis pasiskelbė respublika. Nacionalinė asamblėja H. K. Bandą išrinko Malavio prezidentu. 1970 konstitucija įtvirtino prezidento teisę eiti pareigas iki gyvos galvos. Būdamas Tautų Sandraugos narys, Malavis palaikė glaudžius politinius ir ekonominius ryšius su Didžiąja Britanija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Pietų Afrikos Respublika.
Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M. Thatcher priima prezidentą H. K. Bandą (Londonas, 1979 09 11)
H. K. Banda (1966–94 valstybės ir vyriausybės vadovas, vienintelės valdančiosios Malavio kongreso partijos pirmininkas) įvedė autokratinį vienpartinį režimą. Nuo 1978 dėl sausros, konjunktūrinių svyravimų tarptautinėje rinkoje labai blogėjo Malavio ekonominė padėtis, ją blogino užsienio skola, pabėgėlių iš pilietinio karo apimto Mozambiko antplūdis. Didėjo nepasitenkinimas vyriausybe. Reikalaujant Vakarų valstybėms (pagrasinta nutraukti finansinės ir ekonominės pagalbos programas), H. K. Banda atsisakė vienpartinės politinės sistemos. 1992 įkurta pirma legali opozicinė partija – Vieningas demokratinis frontas (vadovas – B. Muluzi). 1993 reikalaujant opozicijai legalizuotos kitos politinės partijos. 1994 prezidento rinkimus laimėjo B. Muluzi (1999 perrinktas); per pirmus demokratinius parlamento rinkimus Vieningas demokratinis frontas gavo daugiau kaip 46 % rinkėjų balsų).
21 a. pradžioje Malavio ekonominė ir socialinė būklė buvo bloga: dėl Širės upės potvynių Malavio pietinėje dalyje gimtąsias vietas turėjo palikti daugiau kaip 330 000 gyventojų; pražuvus pasėliams 2002 kilo bado grėsmė, padėtį blogino choleros plitimo pavojus. Šiuo laikotarpiu vyriausybė tarptautinės bendruomenės buvo kaltinama nesugebėjimu paskirstyti gaunamą pagalbą maistu, korupcija; prezidentas B. Muluzi labiau domėjosi konstitucijos pataisų, kurios leistų jam eiti valstybės vadovo pareigas trečią laikotarpį, rengimu. Parlamentui atmetus jo siūlomas pataisas, 2003 B. Muluzi būsimiems prezidento rinkimams Vieningo demokratinio fronto kandidatu paskyrė B. wa Muthariką (2004 išrinktas, 2009 perrinktas).
B. wa Mutharikai mirus, 2012–14 prezidento pareigas ėjo buvusi viceprezidentė Joyce Hilda Banda, 2014 ją pakeitė Demokratinei pažangiajai partijai (įkurta 2005, liberalai) atstovaujantis Arthuras Peteris Mutharika (2019 05 perrinktas). Parlamento rinkimus 2004 laimėjo Malavio kongreso partija (56 mandatai iš 193) ir Vieningas demokratinis frontas (49 mandatai), 2009, 2014 ir 2019 – Demokratinė pažangioji partija (atitinkamai 114, 51, 62 mandatai). 2020 02 Malavio konstitucinis teismas dėl didelių pažeidimų anuliavo 2019 05 prezidento rinkimų rezultatus ir nurodė per 150 d. surengti naujus rinkimus. 2020 06 prezidentu išrinktas Malavio kongreso partijai atstovaujantis Lazarusas Chakwera.
Jungtinių Tautų (1964), Afrikos Sąjungos (1964), Pietų Afrikos plėtros bendrijos (1992) narys.
1489
2271
Malavio konstitucinė santvarka