maldà, viena svarbiausių (greta aukos) religinio kulto formų – kreipimasis į Dievą ar dieviškąją esybę žodžiais ar mintimis. Praktikuojama įvairiose religijose. Malda apima žmogaus ir dievybės santykį, dievybę pripažįstant aukštesne ir galingesne už žmogų. Senosiose religijose malda dažniausiai yra kreipimasis į antgamtines jėgas, gyvūnus ar daiktus, juos suasmeninant. Politeistinėse religijose meldžiamasi daugeliui dievų, monoteistinėse – vienam. Krikščionybės, judaizmo ir islamo tradicijose būdingiausios trys maldos formos: žodinė malda (kalbama arba giedama), mąstymas (ieškanti malda, žadinanti mintis, vaizduotę, jausmus ir troškimus) ir kontempliacija (laikoma aukštesne maldos forma).
Malda krikščionybėje
Krikščionybėje pagal tikslą yra prašymo ir užtarimo malda, dėkojimo (liturgijoje – Eucharistija) ir garbinimo (doksologija), arba šlovinimo, malda. Meldžiamasi individualiai ir bendruomeniškai, naudojami kulto daiktai ir kiti regimi ženklai (smilkalai, ugnis). Malda grindžiama kūno ir dvasios vienybe, ją išreiškiant laikysena ir gestais (meldžiamasi sudėtomis arba laikomomis delnais į viršų rankomis; liturginiai gestai).
2245
Malda judaizme
Svarbiausia judėjų malda – Aštuoniolika laiminimų. Sinagogoje pamaldoms vadovauja kantorius arba rabinas (jo statusas neturi tokio sakralumo kaip krikščionių kunigo). Melsdamiesi kai kurių atšakų judėjai iš pagarbos Dievui dengia galvas maldos šaliais (talitais), melsdamiesi ortodoksai dėvi filakterijus (simbolizuoja, kad tikinčiųjų mintys, darbai ir poelgiai skiriami Dievui).
Malda islame
Musulmonų maldą sudaro 5 dalys. Pirmoji atliekama prieš aušrą, yra 2 rakatų (kanonizuotų apeiginės maldos judesių ir formulių), kitos – 4 rakatų, atliekamos tuoj po vidudienio, vakare, prieš saulėlydį ir naktį. Nepatariama melstis lygiai vidudienį, tekant ir leidžiantis saulei; jei neišvengiama, galima jungti 1 ir 2 bei 3 ir 4 maldos dalis. Musulmonai meldžiasi tik atlikę ritualinį apsiplovimą (guslis). Vietos švarumui garantuoti naudojamas maldos kilimėlis. Meldžiamasi atsigręžus veidu į Meką, kurioje yra Kaabos šventykla (svarbiausia Alacho garbinimo šventovė). Mahometui gyvam esant musulmonai rinkdavosi bendrai maldai, šią vietą imta vadinti masdžidu (iš čia – mečetė) – vieta, kurioje buvo meldžiamasi kniūbsčia. Didžiojoje mečetėje (džamiu) renkamasi privalomai penktadienio vidudienio maldai. Maldų salės sienoje esanti nedidelė niša (michrabas) rodo Mekos kryptį. Kartais mečetės pastatų komplekse yra minaretas – bokštas, nuo kurio muedzinas (mečetės tarnautojas) šaukdavo (dabar dažniausiai skelbiama radijo ryšiu arba leidžiamas įrašas) tikinčiuosius maldai; jai vadovauja imamas.