maldỹvų kalbà (savivardis divehi arba dhivehi) priklauso indoiranėnų kalbų šakos naujųjų indų kalbų pietų pogrupio salų kalboms. Piečiausia indoeuropiečių kalba. Maldyvų valstybinė kalba (kalbančiųjų apie 331 000, 2012). Dar vartojama Indijoje (Lakšadvypo sąjunginė teritorija; kalbančiųjų 9500), Minikojaus saloje (15 000), kurioje maldyvų kalba vadinama mahlų, arba mahalų, kalba (tarme). Artima sinhalų kalbai, kai kurių kalbininkų vadinta jos tarme – manyta, kad maldyvų kalba apie 10 a. ar anksčiau atsiskyrė nuo sinhalų kalbos. 20 a. pabaigoje paplito nuomonė, kad abi kalbos dar 5 a. prieš Kristų atskirai susidarė iš maharaštri prakrito. Vėliau maldyvų kalbai didelę įtaką padarė arabų kalba (nuo 12 a., priėmus islamą), portugalų ir anglų (nuo 16 a.), hindi, persų, malajalių kalbos. Paplito dvikalbystė (maldyvų kalba ir anglų arba maldyvų kalba ir arabų). Nuo kitų naujųjų indų kalbų maldyvų, kaip ir sinhalų, kalba skiriasi tuo, kad neturi aspiratų ir nosinių balsių, išlikęs tik balsės a umliautas (sinhalų kalba jo neturi). Daugiausia nuo kitų indoeuropiečių kalbų skiriasi maldyvų kalbos morfologija ir sintaksė. Apibrėžtumo ir neapibrėžtumo kategorija būdinga ir vienaskaitai, ir daugiskaitai. Yra emfatinis linksnis. Skiriamos šiaurės ir pietų tarmių grupės (jų atstovams sunku susikalbėti). Bendrinės kalbos pagrindas – viena šiaurės tarmių. Seniausias įrašas ant koralo akmens datuojamas 7–8 a., seniausi rašto paminklai iš 12–13 a. ant vario plokštelių rašyti salos rašmenų rašto ankstyvąja forma. Šį iš granthos kilusį raštą (rašoma iš kairės į dešinę) 17 a. pakeitė ir 21 a. pradžioje vartojamas raštas, vadinamas tana, sukurtas iš arabų rašto ir rašomas iš dešinės į kairę. Šio unikalaus rašto pirmos 9 raidės (h–v) perimtos iš arabų skaičių ženklų, kitos 9 (m–d) – iš salos rašmenų. Maldyvų kalba kuriama literatūra, šios kalbos mokoma mokyklose. Biblija išleista 2004.
171
mahlų kalba; mahalų kalba; tana raštas