malimas

malmas, birių medžiagų smulkus trupinimas iki mažesnių negu 5 mm dalelių. Malamos mineralinės medžiagos (rūda, akmens anglys, smėlis, šlakas), kai reikia jas sodrinti, naudoti ar toliau perdirbti kaip pusgaminį metalurgijos, statybinių medžiagų, chemijos pramonės įmonėse, grūdai ir kitos maistinės ir nemaistinės medžiagos. Grūdų malinys vadinamas miltais, kruopomis, dunstu, kitų medžiagų – miltais arba milteliais. Pramonėje grūdai malami dažniausiai valcais (malūnas), kitos medžiagos – įvairių konstrukcijų malūnais. Buityje t. p. naudojami rankiniai ir elektriniai malūnėliai (pvz., kavamalės).

Lietuvoje

Nuo seno valstiečiai grūdus malė namuose trinamosiomis, nuo 10 a. – rankinėmis sukamosiomis girnomis, nuo 13 a. – ir malūnuose. Malė grūdus duonai kepti, gyvuliams šerti, miežių salyklą alui, darė kruopas. Namuose malė visi šeimos nariai, dažniausiai rytais ir vakarais. Jei ūkyje buvo samdinių, dažniausiai maldavo jie. Prieš malimą grūdus išsijodavo, nusiausdavo ir krosnyje arba ant jos padžiovindavo. Iki I pasaulinio karo valstiečiai atsiskaitydavo su malūnininku pagal maišų skaičių, vėliau – pagal jų svorį. Buvo paprotys malti skolon, atsilyginti po derliaus iškūlimo. 19 a. pabaigoje malūnų atsirado ir dideliuose valstiečių ūkiuose. 20 a. pirmoje pusėje kai kurie Vidurio Lietuvos valstiečiai sodybose buvo įsitaisę mažus vėjo malūnus. 20 a. antroje pusėje kaimo gyventojai grūdus maldavo dažniausiai gyvuliams šerti, rečiau – duonai. Kai kur Suvalkijoje valstiečiai įsitaisydavo elektrines girnas. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje iširus žemės ūkio bendrovėms, kurių dauguma turėjo malūnus, daugelis smulkesnių ūkininkų grūdus gyvuliams šerti mala nedideliais kilnojamaisiais elektriniais malūnais.

2691