Mãlio architektūrà
Liaudies architektūra
Liaudies architektūrai būdingi pastatai iš molio su įmaišytais šiaudais (vadinamoji banko technika; Kamablon pastatas Kangabos gyvenvietėje, netoli Bamako, 13 a. vidurys). Statomi keturkampiai su bambuko perdangomis gyvenamieji namai (miesto tipo gyvenvietėse) ir ovalios trobelės su karčių karkasu, žemu kūginiu šiaudų stogu (kaimuose). Keletą vienos šeimos trobesių juosia molinė siena, dažnai pastatai jungiami plytų koridoriais (Zebalos miesto architektūra). Kalnuotose vietovėse dogonai statydinasi įtvirtintus trobesius su bokštiniais priestatais (15 a., Bandiagaros uolyno statiniai – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1989).
Iki 19 amžiaus
Senieji miestai buvo statomi planingai, apjuosiami molinėmis sienomis. Juose išliko vietinio Binu kulto šventyklų (šventykla Bandiagaroje, 13 a.), didelių visuomeninių pastatų (rūmai Tombouctou, 16 a., architektas As Sahelis), mečečių.
Penktadienio mečetė Djenné (15 a., atstatyta 1907, architektas I. Traoré)
Djenné (senamiestis – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988, pavojuje nuo 2016) ir Tombouctou (senamiestis – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988, pavojuje 2012) miestai – vadinamojo Sudano stiliaus (susiklostė Songajaus imperijos laikotarpiu, būdinga monumentalūs, lygaus sienų paviršiaus molio ir dumblo statiniai) ir islamo architektūros centrai. Statyti 2 aukštų, kvadratinio plano namai, dengti plokščiais stogais. Naudota saulėje džiovintos molio ir dumblo plytos, sulipdytos purvu, pastatų paviršius dengtas purvo glaistu, sienų viršus puoštas kūgio formos iškyšomis, ypač ryškiomis virš įėjimo. Pastatyta mečečių su vertikaliai skaidytomis sienomis, kūginiais minaretais: Djingareyber (1325, perstatyta 1583), Sidi Yahia (apie 1400, 1578 perstatyta), Sankoré (14 a.) Tombouctou. Penktadienio mečetė Djenné (15 a., atstatyta 1907, architektas I. Traoré) pastatyta ant pakelto cokolio, su purvo ir kalkių plytų mūrytomis sienomis (storis 40–60 cm), fasade – trys kvadratinio skerspjūvio minaretų bokštai; ji tapo pavyzdžiu daugeliui kitų mečečių.
15 a. Malio architektūroje ryšku tradicinės berberų, senovės Egipto ir Songų imperijos laikotarpio architektūros samplaika (Askijos kapas Gao, 1495, 1975 išplėstas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2003, pavojuje nuo 2012).
19–20 amžius
19 a. tradicinę Djenné architektūrą prancūzų kolonistai transformavo į neosudano stilių: tradicinės formos ir technikos imtos taikyti kolonijinės valdžios administracinių, visuomeninių pastatų, bažnyčių architektūroje (pirmą kartą – Ségou forte, 19 a., sunaikintas). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje perstatyta daug mečečių (Penktadienio mečetė Djenné). Pokolonijinėje architektūroje (nuo 20 a. antros pusės) toliau taikoma vadinamoji banko architektūros technika (Medicininės pagalbos klinika Mopti, 1974, architektas A. Ravéreau); pradėta naudoti šiuolaikines statybos medžiagas, kurios derinamos su tradicinėmis formomis (Nacionalinis Malio muziejus Bamake, 1982, architektas J.‑L. Pivinas).
Pasaulio paveldo vertybės
Djenné (nuo 1988, pavojuje nuo 2016) ir Tombouctou (nuo 1988, pavojuje 2012) senamiesčiai, Bandiagaros uolyno statiniai (nuo 1989), Askijos kapas Gao (nuo 2003, pavojuje nuo 2012).
2271
Malio kultūra