maltusizmas

maltuszmas (pagal kūrėjo T. R. Malthuso pavardę), maltzmas, demografinė teorija ir su ja susijusi socialinė doktrina, aiškinanti socialines problemas gyventojų skaičiaus didėjimu. Atsirado kaip priešprieša 17–18 amžiuje vyravusiai merkantilizmo ideologijai, kuri laikė gyventojų skaičiaus augimą didėjančios valstybės gerovės pagrindu. Pirmą kartą maltusizmo idėjos suformuluotos T. R. Malthuso knygoje Apybraiža apie gyventojų skaičiaus principą (An Essay on the Principle of Population 1798), kurioje gyvūnų skaičiaus didėjimo gamtoje biologiniai dėsniai buvo pritaikyti žmonių visuomenei. T. R. Malthuso teigimu, gyventojų skaičius didėja geometrine progresija, o maisto produktų ir kitų vartojimo reikmenų gamyba dėl riboto žemės ūkio produktyvumo didėja aritmetine progresija ir nespėja tenkinti gyventojų didėjančių poreikių. Greičiausiai daugėja skurstančių gyventojų (jiems būdingas didžiausias gimstamumas), jie tampa vis didesne našta visuomenei. Susidaręs gyventojų perteklius kelia socialines problemas: skurdą, epidemijas, nusikalstamumą, abortus ir vaikžudystes, karus. Galiausiai žmonijai gresia visuotinis badas, išliks tiek gyventojų, kiek pajėgs patys save išmaitinti. Norint išvengti katastrofos būtina riboti gyventojų skaičiaus didėjimą, kad jis neaplenktų vartojimo reikmenų gamybos didėjimo. Gyventojų skaičių siūloma riboti demografinėmis (reguliuoti santuokas, kontroliuoti gimstamumą) ir ekonominėmis (atsisakyti turto perskirstymo neturtingųjų naudai, skatinti emigraciją į mažiau apgyventus kraštus) priemonėmis. 1834 Didžiojoje Britanijoje priimtas Vargšų įstatymų pataisos aktas (The Poor Laws Amendment Act) iki minimumo sumažino valstybės paramą skurstantiesiems ir suvaržė jų teises. Klasikinis maltusizmas neįvertino mokslo ir technikos pažangos, leidžiančios gaminti daugiau maisto produktų: 21 amžiuje maisto produktų 1 gyventojui pagaminama ir suvartojama gerokai daugiau negu T. R. Malthuso laikais, nors gyventojų skaičius kelis kartus didesnis. Gyventojų skaičiaus didėjimas daugelyje šalių yra sėkmingai reguliuojamas, jį apriboja ne tik išoriniai (gamtos išteklių nepakankamumas, valstybės demografinė politika), bet ir vidiniai veiksniai (žmonių savimonė). Maltusizmą kritikavo marksistai ir socialistai. Maltusizmo mintis, ypač kovą dėl maisto ir išlikimo, pritaikė Ch. R. Darwinas savo evoliucijos teorijoje. Modifikuota maltusizmo teorija žinoma kaip neomaltusizmas.