malūnas

vandens malūnas Viekšniuose (1897)

bendrovės Kretingos grūdai malūnas ir elevatorius

malnas, grūdų malimo įmonė; malūnais t. p. vadinami ir kai kurie grūdų malimo įrenginiai. Pagal malimo ir kitų įrenginių naudojamą energiją skiriami vandens, vėjo, raumenų (žmonių, arklių, jaučių) jėga varomi, varikliniai (gariniai, dyzeliniai, elektriniai) malūnai. Turi kelis skyrius, technologinis procesas nenutrūkstamas, dažniausiai kompiuterizuotas. Priėmimo skyriuje mechaniniais ir pneumatiniais įrenginiais grūdai iš transporto priemonių iškraunami į silosus arba sandėlius. Paruošimo skyriuje yra įrenginių priemaišoms iš grūdų šalinti (aspiratorių, horizontaliųjų ir sraigtinių separatorių, trijerių, akmenukų skirtuvų, plovimo mašinų, magnetinių aparatų), grūdų paviršiui valyti (šveisčių ir šepečių mašinų), grūdams kondicionuoti (kondicionavimas).

stiebinis vėjo malūnas (19 a.)

Iš apdorotų grūdų sudaryti mišiniai malimo skyriuje malami į miltus, kruopas ir dunstą (0,17–1,0 mm daleles). Malimo įrenginiai grūdus smulkina veikdami slėgiu ir poslinkiu (girnos, valcai), smūgiais ir trintimi (plaktukinis malūnas), smūgiais (diskinis malūnas). Dažniausiai malama valcais. Juos sudaro 2 cilindriniai rievėto (grūdams smulkinti į kruopas) arba lygaus (kruopoms malti į miltus) paviršiaus velenai, kurie sukasi vienas prieš kitą skirtingais greičiais. Pašariniai ir šveistiniai (nesijoti) miltai malami plaktukiniu malūnu – ant plieninio sieto esančius grūdus smulkina prie rotoriaus pritvirtinti sukami plieniniai plaktukai; miltai ištraukiami oro srove ir nusodinami ciklone. Tarpiniams produktams (kruopoms, dunstui) malti kartais naudojamas diskinis malūnas su 2 diskais ir sukama žvaigždute.

Malimo mašinose gautas malinys rūšiuojamas dažniausiai mechaniniu (sijotuvėmis) arba aeraciniu (sietinėmis vėtyklėmis) būdu. Sijotuvę sudaro vienas virš kito sudėtų įvairaus tankumo metalinių arba tekstilinių sietų komplektas; sietai juda sukamuoju slenkamuoju būdu. Sietinėje vėtyklėje malinys dar ir vėtomas. Rūšiuojant malinys išskirstomas pagal dalelių sunkį ir stambumą – sunkiausios ir geriausios kruopelės išbyra pro pirmuosius sietus, lengvesnės, su luobelės liekanomis, nunešamos ant tolesnių sietų. Malimo ir rūšiavimo mašinos sudaro tam tikrą sistemą. Malant vienkartiniu būdu (pašariniai miltai) malinys gali būti visai nerūšiuojamas arba rūšiavimo mašinomis atskiriamos tik sėlenos. Malant kartotiniu paprastuoju būdu sumalamos visos grūdo dalys, naudojamos 3–5 malimo ir rūšiavimo sistemos; gaunami šveistiniai miltai. Kartotinis rūšinis malimas būna 2 stadijų: pirmiausia (rupusis malimas) grūdai sumalami į kruopas ir dunstą, po to malamos pagal stambumą ir kokybę išrūšiuotos kruopos kiekvieną frakciją nukreipiant į atskirą sistemą (jų 5–7). Taip galima gauti vienos arba 2–3 rūšių miltus. Sumalti miltai laikomi silosuose palaidai arba sandėliuose išpilstyti į maišus, pakelius.

Arenbergo pilies vandens malūnas (1286, Leuvenas; Belgija)

Istorija

Pirmieji malūnai turėjo sukamąsias girnas. Vandens ir vėjo energiją girnoms sukti Rytų šalyse imta naudoti apytikriai 1 tūkst. prieš Kristų. Vakarų Europoje vandens malūnai pradėta statyti apie 1 a. pr. Kr., vėjo – apie 10 a., garinius – 18 a. pabaigoje, dyzelinius ir elektrinius – 20 a. pradžioje. Malimo valcus imta naudoti 19 a. viduryje.

Lietuvoje

Vandens ir gyvulių jėga varomų malūnų atsirado 13 a., vėjo – 14 a., garinių – 19 a. viduryje, elektrinių – 20 a. pradžioje. Iš pradžių malūnus statėsi feodalai ir pirkliai, nuo 19 a. antros pusės ir valstiečiai. Vandens malūnas pirmą kartą paminėtas 1256. Tokie malūnai statyti kalvotose, raižytose vietovėse, buvo mediniai, rečiau mūriniai (kraštovaizdyje išsiskyrė didesniais tūriais), 1–2, kartais 5 aukštų. Būdinga paprastos, monumentalios formos, keturšlaičiai, pusskliaučiai, dvišlaičiai stogai, mūriniuose vandens malūnuose taikyta architektūros stiliai. Kaimo vandens malūne dažniausiai būdavo 1–3 vandens ratai, 1–2 girnos, sukamos vienpakope ar dvipakope pavara. Naudoti 3 tipų vandens ratai: apatinio veikimo (vanduo tekėdavo po vandens ratu; naudingumo koeficientas iki 35 %), viršutinio veikimo (vanduo bėgdavo ant rato viršaus; naudingumo koeficientas apie 85 %) ir vidurinio veikimo (vanduo tekėdavo į rato šoną; naudingimo koeficientas apie 75 %).

vėjinis kepurinis malūnas (Vaškai, Pasvalio rj.)

Apatinio veikimo ratų būdavo ir malūnuose plūduruose. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vandens ratai buvo keičiami mažo arba didelio slėgio turbinomis. Vandens malūnai 19 a.–20 a. pirmoje pusėje vyravo Žemaitijoje ir Rytų Aukštaitijoje.

Vėjo malūnai minimi nuo 14 a., jie būdavo įrengiami ant nedidelių aukštumų ir kalvų, lygumose, mažiau miškingose vietose; dažniausiai statyti ketursparniai (sparnai būdavo 8–12 m ilgio, 2–2,5 m pločio). Pagal sparnų kreipimo būdą skiriami stiebiniai, kepuriniai ir tarpinio tipo malūnai. Stiebinių malūnų sparnai kreipiami prieš vėją visu malūno liemeniu (pagrindinis konstrukcijos elementas – vertikalus stiebas, įkastas į žemę arba įtvirtintas į antžeminį rentinį, sutvirtintas spyriais, kartais ir akmenimis), kepurinių – tik su viršutine malūno dalimi (briaunota arba pusskritulio pavidalo kepure, kuri sukant šliaužia arba rieda žiedu, įtaisytu ant malūno liemens viršaus). Tarpinio tipo malūnai būdavo su ratukais, riedančiais ant pamato įrengtu taku; tokie malūnai visu liemeniu būdavo sukiojami sparnais prieš vėją. Stiebiniai malūnai būdavo 2–3 aukštų (iki 12 m aukščio, retai aukštesni), stačiakampio plano, griautiniai, turėjo dvišlaičius, keturšlaičius, kartais laiptuotus stogus, kepuriniai – 3–5 aukštų (iki 20 m aukščio), nupjautos aštuonkampės piramidės (mediniai malūnai) arba nupjauto kūgio (mūriniai malūnai) pavidalo, dažnai apačioje turėjo įrengtus medinius apeigos tiltelius arba akmens mūro galerijas.

vėjinis kepurinis medinis malūnas (Pakalniškiai, Radviliškio rj., 20 a. 8 dešimtmetis)

Viršutiniame malūno aukšte būdavo piltuvės grūdams supilti, viduriniame – girnos, apatiniame – įtaisai miltams į maišus pilti. Vėjo malūnai statyti iš medienos (karkasas darytas iš spygliuočių medienos, apkaltas eglių, pušų, alksnių lentomis, drebulių skiedromis, skarda), mūryti iš akmenų, plytų (kartais tinkuoti), dolomito, plūkiami iš molio, saikingai puošiami. Molinių malūnų sienos apkaltos lentomis. Vėjo malūnai 19 a.–20 a. pirmoje pusėje vyravo Vidurio Lietuvoje ir Užnemunėje. Nuo 20 a. pradžios visoje Lietuvoje plito elektriniai malūnai. Senieji malūnai saugomi kaip technikos ir liaudies architektūros paminklai; kai kurie pritaikomi kitokioms reikmėms (įrengiami muziejai, restoranai, kavinės, poilsiavietės).

717