manà (gr. manna < hebr. mān), pagal Biblijos (Senojo Testamento) pasakojimą, naktį iš dangaus iškritęs kruopų pavidalo gintaro spalvos valgis. Jį Dievas davė valgyti izraelitams, keliaujantiems per Sino dykumą (dabar Sinajaus pusiasalis) metu (Iš 16; Sk 11, 4–9). Manos pavadinimas kildinamas iš izraelitų klausimo kas tai? (hebrajų kalba – mān hū). Mana dar vadinama dangaus (Ps 105, 40; Jn 6, 32), angelų arba galiūnų (Išm 16, 25; Ps 78, 25) duona. Manoma, tai buvęs stebuklingas reiškinys. NT mana laikoma Eucharistijos, gyvybės duonos, provaizdžiu (Jn 6, 31–34, 49–52).
2245