mandãtas (lot. mandatum – pavedimas, įgaliojimas), kolektyvo, organizacijos ar tam tikros teritorijos rinkėjų suteiktas įgaliojimas asmeniui (atstovui, delegatui) atstovauti jiems aukštesnio lygio renkamoje institucijoje (parlamente, savivaldybės taryboje ir kitur). Teisės aktais gali būti nustatoma mandato turėtojo teisių ir pareigų pradžią patvirtinančio teisinio fakto reikalavimas ir procedūra (pvz., priesaika parlamente), sąlygos, teisiniai faktai, kuriems esant mandato turėtojas jo netenka, t. p. mandato panaikinimo procedūra (pvz., apkalta). Gavusiam tautos atstovo mandatą įteikiamas mandatas, toks asmuo įgyja neliečiamumą (imunitetą) ir teisę į socialines garantijas (indemnitetą).
Skiriamas imperatyvusis (imperatyvinis mandatas) ir laisvasis mandatas. Laisvasis mandatas reiškia, kad išrinktas atstovas negali būti varžomas jokių įsipareigojimų, rinkėjų priesakų, jį iškėlusių politinių partijų ar organizacijų politinių ar kitų reikalavimų, kitų tautos atstovų valios, pareigas vykdo vadovaudamasis tik savo įsitikinimais, sąžine, konstitucija, kitais įstatymais. Laisvasis mandatas įtvirtintas daugelio demokratinių valstybių (pvz., Italijos, Lenkijos, Prancūzijos) konstitucijose.
Imperatyviojo mandato principas kilo iš J.‑J. Rousseau filosofinės minties, buvo įtvirtintas Paryžiaus komunos (1871) teisėkūroje. Laisvojo mandato principas siejamas su luominės demokratijos, grindžiamos imperatyviuoju mandatu, neigimu, 17 a. Anglijos Parlamento, kuris siekė atstovauti visai tautai, veikla, 1791 Prancūzijos konstitucijos nuostata, kad departamentuose išrinkti atstovai yra ne departamento, o visos tautos atstovai, kuriems rinkėjai negali duoti jokių nurodymų.
Lietuvoje rinkėjų mandatas suteikiamas Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų nariams. Šių mandatų suteikimo procedūros nustatytos Seimo rinkimų (1992, nauja redakcija 2000, esminiai pakeitimai 2008), Rinkimų į Europos Parlamentą (2003, nauja redakcija 2013), Savivaldybių tarybų rinkimų (1994, nauja redakcija 2014) įstatymuose. Konstitucijoje (1992) įtvirtintas Seimo nario laisvasis mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, vadovaujantis sąžine ir ignoruojant Konstituciją, jis atskleidžia Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio teisinio statuso esmę ir yra susijęs su Seimo narių lygybe. Seimo narių laisvasis mandatas turi būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų efektyviai veikti Tautos ir valstybės interesais, deramai vykdytų savo konstitucines pareigas. Seimo nariui taikomi apribojimai – jo pareigos nesuderinamos su kitomis pareigomis ir darbu, draudžiama gauti kitą atlyginimą, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis. Laisvasis mandatas buvo įtvirtintas jau 1922 Lietuvos Valstybės Konstitucijoje.
Seimo Užsienio reikalų komitetas svarsto ir teikia Vyriausybei mandatą dėl Lietuvos Respublikos pozicijų, pateikiamų Europos Sąjungos Užsienio reikalų taryboje.
1837