mandãtinė teritòrija, Vokietijos kolonijos ir kai kurios Osmanų imperijos valdos, kurias šioms valstybėms pralaimėjus I pasaulinį karą (1914–18) Tautų Sąjunga įgaliojo jos vardu valdyti karą laimėjusias valstybes.
Mandatinės teritorijos
Didžiajai Britanijai buvo perduota Palestina, Irakas, Tanganika, dalis Togo ir Kamerūno, Prancūzijai – Sirija, Libanas, dalis Togo ir Kamerūno, Belgijai – Ruanda-Urundis, Japonijai – Maršalo, Karolinų ir Marianų salos, Pietų Afrikos Sąjungai – Pietvakarių Afrika, Australijos Sąjungai – Nauru sala, Naujosios Gvinėjos šiaurės rytinė dalis, Naujajai Zelandijai – Vakarų Samoa salos.
Mandatinių teritorijų grupės
Visos mandatinės teritorijos buvo suskirstytos į 3 grupes. Pirmai grupei priklausė buvusios Osmanų imperijos valdos, kurių mandatinis valdymas buvo numatytas keleriems metams (Irakas, Libanas, Palestina, Sirija), jos formaliai valdytos kaip teritorijos, kuriose buvo pilietybė ir administracinės institucijos; Irakas nepriklausomas tapo 1932, Sirija – 1936, Libanas – 1941, Palestina 1947 buvo suskirstyta į 2 dalis – vienoje jų 1948 susikūrė Izraelis. Antrai grupei priklausė teritorijos, kuriose nenumatyta greitai susikurti nepriklausomoms valstybėms – Vokietijos buvusios kolonijos Centrinėje Afrikoje (dabar Tanzanija, Ruanda, Burundis, Togas, Kamerūnas, Gana). Trečiai grupei priklausė teritorijos, kurios buvo pripažintos mandatą jas valdyti gavusių valstybių dalimi arba jų kolonijomis (Namibija, Papua Naujoji Gvinėja, Samoa, kai kurios Ramiojo vandenyno nedidelės salos).
Po II pasaulinio karo
Po II pasaulinio karo mandatinės teritorijos buvo perduotos Jungtinių Tautų globai (Globos Taryba). Dar tarptautinė globa.
1489