mandžiūrų kalba

mandžirų kalbà priklauso altajiečių šeimos tungusų ir mandžiūrų kalbų grupės mandžiūrų pogrupiui.

Paplitimas

Nykstanti. Dauguma Šiaurės rytų Kinijoje gyvenančių mandžiūrų kaba kiniškai. 20 a. pabaigoje apie 60 mandžiūrų dar kalbėjo mandžiūriškai, 2007 kalbančiųjų buvo 20. Kaip tautinės mažumos kalba dėstoma Šiaurės Kinijos Liaoningo, Heilongdziango, Dzilino provincijų aukštesniosiose ir pradinėse mokyklose, t. p. Mongolijoje. Kinijos universitetuose mandžiūrų kalba dėstoma panašiai kaip Europos universitetuose senoji graikų, lotynų kalbos arba senoji slavų kalba, nes mandžiūrų kalba svarbi Kinijos ir jos kultūros istorijai.

Istorija

1115–1234 mandžiūrų kalba buvo Kinijos Dzinų dinastijos (džurdžėnų) oficialioji kalba, 1644–1912 – Kinijos imperatorių Čingų dinastijos viena oficialiųjų kalbų (kartu su kinų kalba; 1932–45 paskutinis šios dinastijos imperatorius buvo Japonijos įkurtos ir nuo jos priklausomos Mandžiūrijos valstybės valdovas). Čingų dinastijos valdymo laikotarpiu sukurta gausi vidurinių amžių literatūra mandžiūrų raštu (pagrindas senasis mongolų raidynas), dinastijos valdymo pradžioje dalis dokumentų rašyti tik mandžiūrų kalba, vėliau – mandžiūrų ir kinų kalbomis. Mandžiūrų rašomoji kalba skyrėsi nuo mandžiūrų protėvių džurdžėnų šnekamosios kalbos. 19 a. mandžiūrų kalbos vartojimas, palyginti su kinų kalba, pradėjo mažėti, dauguma Kinijoje gyvenančių mandžiūrų ėmė kalbėti tik kinų kalba. Seniausi rašto paminklai yra iš 17 amžiaus.

Skiriami 3 rašomosios kalbos raidos laikotarpiai: ankstyvoji mandžiūrų kalba (12–14 a.; jai atstovauja giminingos džurdžėnų kalbos senųjų raštų kalba), senoji mandžiūrų kalba (15–17 a. vidurys; vartotas senasis mongolų raštas) ir naujoji mandžiūrų kalba (1632–20 a. pradžia; vartotas mandžiūrų kalbai pritaikytas mandžiūrų raštas).

Gramatikos ypatybės, raštas

Kitaip nei protėvių džurdžėnų, mandžiūrų kalboje yra daug skolinių iš mongolų ir kinų kalbų, sanskrito. Ji yra agliutinacinė, bet turi gramatinę giminės kategoriją. 1599 mandžiūrų gentis suvienijęs valdovas Nurhači ėmėsi pertvarkyti iki tol vartotą senąjį mongolų raidyną. Buvo panaikinti senojo rašto neaiškumai, raidynas pritaikytas mandžiūrų kalbos fonetikai. Pirminis raidyno variantas pavadintas raštu be taškučių ir rutuliukų. 1632 raidynas papildytas diakritiniais ženklais. Rašoma iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę. Mandžiūrų kalbos raštą dar vartoja sibai (Džedziango provincija), kurių kalba kilusi iš mandžiūrų kalbos.

1468