manganas
mangãnas (Manganum), Mn, periodinės elementų sistemos VII B grupės cheminis elementas; pereinamųjų elementų grupės metalas. Pilkšvai baltas, trapus (išskyrus gama manganą). Būna 4 atmainų: mažesnėje kaip 710 °C temperatūroje alfa manganas, 710–1090 °C – beta manganas, 1090–1137 °C – gama manganas ir didesnėje kaip 1137 °C – delta manganas. Alfa mangano gardelė centruotojo tūrio kubinė. Atmainų savybės (kietumas, tankis, šilumos, elektrinis laidumas) skirtingos. Mažesnėje kaip 173 °C temperatūroje antiferomagnetikas, aukštesnėje – paramagnetikas. Ore lengvai oksiduojasi, kaitinamas dega. Sugeria vandenilį (iki 60 cm3/100 g mangano) – susidaro kietieji tirpalai, reaguoja su halogenais, kitais cheminiais elementais.
Tirpsta praskiestose druskos, sieros ir azoto rūgštyse. Kai kurie mangano junginiai stiprūs oksidatoriai, iš junginių didžiausią praktinę reikšmę turi mangano oksidai, mangano sulfatas, kalio permanganatas. Manganas randamas tik junginiuose, dažniausi oksidų klasės mineralai, pvz., piroliuzitas beta MnO2, hausmanitas Mn3O4, psilomelanas, manganitas gama MnOOH, braunitas 3Mn2O3·MnSiO3, rodochrozitas MnCO3. Dideli kiekiai mangano yra geležies‑mangano konkrecijų sankaupose Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų dugne. Manganas išgaunamas metaloterminiu būdu (redukuojamas iš rūdos koncentrato anglimi, siliciu arba aliuminiu šachtinėse arba elektrinėse krosnyse) ir elektrolize (elektrolizuojamas MnSO4, gauto veikiant rūdą sieros rūgštimi, tirpalas arba mangano oksidų lydalas didesnėje kaip 1300 °C temperatūroje). Elektrolizuojant ir redukuojant aliuminiu gaunamas grynas manganas, kitais būdais gautame mangane būna geležies (iki 15 %), anglies (iki 7,5 %) ir silicio (iki 30 %). Manganas naudojamas metalurgijoje (plienui desulfuruoti, deoksiduoti, legiruoti), juo didinamas Al, Mg, Cu ir kitų lydinių tvirtumas, kietumas, atsparumas korozijai, dengiami metalai (anodinė apsauginė danga). Manganas būtinas visiems organizmams mikroelementas. Svarbus augalų augimui, derlingumui, skatina chlorofilo ir vitamino C sintezę, jo stoka sukelia augalų nekrozę, chlorozę, dėmėtligę. Žmogui per parą reikia apie 6 mg mangano. Suaugusiojo organizme yra apie 20 mg, daugiausia kepenyse, inkstuose, smegenyse, kauluose, kraujuje, plaučiuose, širdyje, plaukuose. Manganas yra daugelio fermentų kofaktorius. Manganas skatina daugelį kraujo ir audinių fermentų, baltymų, angliavandenių, riebalų ir mineralinių medžiagų apykaitą, oksidacijos-redukcijos, imunines reakcijas, insulino sintezę. Svarbus kraujodarai, lytiniam vystymuisi, dauginimuisi, kaulinio ir jungiamojo audinio mineralinių medžiagų apykaitai. Trūkstant mangano lėtėja augimas, griaučių formavimasis, deformuojasi kaulai (ypač ilgieji), prasideda kremzlių distrofija, sutrinka lytinės funkcijos, pusiausvyra, mažėja fosforo ir kalcio kiekis kraujuje, gali ištikti raumenų paralyžius. Mangano perteklius organizmą veikia toksiškai, kenkia nervų sistemai, plaučiams, pažeidžia kepenis, slopina skydliaukės veiklą, skatina noradrenalino sintezę antinksčiuose, trikdo organizmo vystymąsi, virškinimą, širdies veiklą. Mangano daugiausia yra augaliniuose produktuose: ryžiuose, svogūnuose, pupelėse, avietėse, morkose, obuoliuose, mėlynėse, riešutuose, įvairių javų grūduose, t. p. jo yra kiaušiniuose, piene. Iš organizmo šalinamas su tulžimi, šlapimu, išmatomis. Ilgalaikio poveikio koncentracijos ribinė vertė darbo aplinkos ore 1 mg/m3. Manganą atrado C. W. Scheele redukuodamas MnO2 anglimi, 1774 gryną išskyrė Johanas Gottliebas Gahnas (Švedija).
1
1872
2509