mangutas

mangùtas (Nyctereutes procyonoides), usrinis šuõ, šuninių (Canidae) šeimos plėšrus žinduolis. Natūralus arealas – Rytų Azija.

Aklimatizuotas Europoje ir paplitęs daugelyje šalių, t. p. ir Lietuvoje (nuo 1948) miškingose, pelkėtose vietovėse, upių slėniuose. Kūno ilgis 65–80 cm, uodegos – 15–25 cm, masė pavasarį apie 4–6 kg, prieš žiemos įmygį – 6–10 kilogramų. Kojos trumpos, beveik juodos. Kailis rusvai juosvas, tankus, plaukai ilgi minkšti. Ant skruostų ilgi šviesūs plaukai sudaro žandenas. Gyvena poromis. Slepiasi urvuose (kasa pats arba užima barsukų, lapių olas), po kelmų išvartomis, aukštų žolių sąžalynuose. Bendrauja naudodamasis daugiausia uosle. Iškilus pavojui gali apsimesti negyvu. Visaėdis. Poruojasi kovo–balandžio mėnesiais, nėštumas apie 60 dienų. Veda 6–7 (kartais iki 19) aklus jauniklius, kuriais rūpinasi abu tėvai. Praregi 8–10 d., subręsta 10 mėnesių. Gyvena iki 10–11 metų. Kenkia paukščių ir varliagyvių populiacijoms, ant žemės perintiems vištiniams paukščiams, ypač kurtiniams ir tetervinams. Šiltomis žiemomis neįminga ir minta varliagyviais jų žiemavietėse. Konkuruoja dėl maisto su vietinėmis rūšimis, misdami maita, mažina kitų plėšrūnų tankumą. Perneša pasiutligę, niežus, echinokokozę ir trichineliozę.

mangutas

Lietuvoje, Gamtos tyrimų centro duomenimis, 1998–2008 mangutų skaičius išaugo nuo 6300 iki 47 000. 2010–2016 kasmet buvo sumedžiojama 4–10 000, keliuose suvažinėjama 5–20 000 mangutų. Įtrauktas į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą.

mangutas

mangutas

2005