manicheizmas

manichezmas, sinkretinė dualistinė religinė srovė, turėjusi Rytų religijų, gnosticizmo ir krikščionybės elementų.

Doktrina

Manicheizmui būdinga radikali dualistinė kosmologijos ir antropologijos samprata, pasaulio raida aiškinta kaip gėrio ir blogio pradų, t. y. dvasios ir materijos nuolatinė kova. Materija laikyta ne pasyviu blogio principu, bet aktyvia ir galinga jėga. Manyta, kad žmogaus prigimtį sudaro dvi sielos, viena susijusi su Dievu, kita per materiją – su šėtonu. Tikėta, kad blogį galima įveikti askeze, celibatu ir neturtu; žmogus, atsiribodamas nuo materijos, susilaikydamas nuo mėsos, vyno ir lytinių santykių, gali išsivaduoti iš blogio ir skleisti gėrį. Manicheizmo išpažinėjų bendruomenė buvo griežtos struktūros; hierarchiją, vadovaujamą vieno aukščiausiojo vadovo, sudarė 12 apaštalų, 72 vyskupai ir 360 kunigų. Išpažinėjai buvo skirstomi į išrinktuosius (lot. electi), dažniausiai gyvenančius vienuolių bendruomenėse, ir klausytojus (lot. audientes).

Istorija

Buvo paplitusi 3 a. viduryje–13 a. Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje (daugiausia Kartaginoje), Pietų Europoje. Pradininkas – persas Manis (apie 215–277; iš čia manicheizmo pavadinimas), jis siekė baigti Jėzaus Apreiškimą ir pateikė su krikščionybe mažai susijusį mokymą. Remdamasis jaunystėje esą patirtais apreiškimais jis save suvokė kaip didžiųjų religijų įkūrėjų – Jėzaus, Zaratustros ir Budos – įpėdinį. Kai kurių krikščionių buvo priimamas kaip Kristaus pažadėtasis Globėjas (Šventoji Dvasia), todėl Viduržemio jūros baseino regione manicheizmas vadintas Šventosios Dvasios bažnyčia.

Savo mokymą Manis surašė veikaluose Didžioji Evangelija ir Dangaus lobynas. Valdant karaliui Šapurui I (mirė 272) Manis skelbė savo religinį mokymą Sasanidų karalystėje, bet, įskundus Zaratustros kunigams, įkalintas (277 mirė kalėjime surakintas grandinėmis), jo lavonas buvo prikaltas prie Bet‑Lapato miesto vartų (tokį išniekinimą Manio šalininkai laikė nukryžiavimu).

4 a. manicheizmas plačiai išplito Romos imperijoje, kai kuriose jos dalyse kėlė grėsmę krikščionybei. 13 a. viduryje sunyko, kai kuriuos jo elementus perėmė vidurinių amžių krikščionybės erezijos (albigiečiai, bogomilai, katarai ir kitos).

L: F. Decret Mani et la tradition manichéenne Paris 1974; S. Runciman The Medieval Manichee: A Study of the Christian Dualist Heresy Cambridge 1982; G. Videngren Mani i manichejstvo Sankt-Peterburg 2001.

908