manierzmas (pranc. maniérisme < maniére – maniera, stilius, būdas), 16 a. 2 dešimtmečio–17 a. pradžios Europos literatūros ir meno kryptis. Κlostėsi kaip intelektuali, rafinuota, dvaro kultūros apraiška, kylanti ne iš gamtos, bet iš kultūros studijavimo. Grožis tapatintas su lengvumu, elegantiškumu, meniškumas prilygintas virtuoziškumui. Manierizmas išreiškė Renesanso idealų krizę, atmetė Renesanso klasikines formas ir harmoniją, tapo svarbi individuali menininko raiška, skleista subjektyvaus meninio vaizdo idėja. Subjektyvizmu grįstai kūrybai būdinga tragiškumas, mistinė egzaltacija, įmantrių formų ekspresija, atektoniškumas, eklektiškumas, dekoratyvumas.
2271