manierzmas literatroje. Manierizmo terminas literatūroje paplito 20 a. 3 dešimtmetyje, jį apibrėžė vokiečių literatūros tyrinėtojas E. R. Curtius knygoje Europos literatūra ir lotyniškieji viduramžiai (Europäische Literatur und lateinisches Mittelarter 1948 81973; tapatino su baroku) ir vengrų meno istorikas A. Hauseris knygoje Manierizmas: Renesanso krizė ir modernaus meno bei literatūros kilmė (Das Manierismus: Die Krise der Renaissance und der Ursprung der modernen Kunst und Literatur 1964). Manieristinei pasaulėvokai būdinga abejonės, absoliučios tiesos nebuvimas, melancholija. Kūriniuose gausu įmantrių metaforų, oksimoronų, antitezių, hiperbolių ir grotesko. Eksperimentuojama žanrais (pvz., 16–17 a. susiformavo tragikomedijos žanras), ypač mėgstami smulkieji žanrai; netolygi kūrinio kompozicija, trūkčiojantis siužetas, kontrastingi personažai. Charakteringiausiu manierizmo kūriniu laikoma M. de Montaigne’io knyga Esė (Les Essais 3 t. 1580–88), kurioje siekiama pamokyti ir kartu abejojama išsakomais teiginiais. Manieristinis stilius apmąstomas neoplatoniko F. Patrizi veikale Apie poetiką (Della poetica 1586). Manierizmui priskiriami T. Tasso dialogai, J. Lipsijaus veikalai, ispanų rašytojo A. de Guevaros (1481–1545), M. de Cervanteso, P. Calderóno de la Barcos, L. de Góngoros y Argotės, Ch. Marlowe, vėlyvieji W. Shakespeare’o, S. Cyrano de Bergeraco ir kitų kūriniai, manierizmui artima D. Naborowskio, M. K. Sarbievijaus poezija.
Manierizmo bruožų turi eufuizmas, metafiziniai poetai (Didžioji Britanija), gongorizmas (Ispanija), preciozinė literatūra (Prancūzija), marinizmas (Italija); dažnai šių krypčių rašytojai priskiriami ir manierizmui. Manieristiniais dar vadinami ir kitų epochų literatūriniai kūriniai, kuriems būdinga sudėtingas, įmantrus, sąmojingas stilius. Neryški manierizmo ir baroko literatūros riba.
manierizmo literatūra; -manierizmas
2271