manierizmo architektūra ir dailė

Parmigianino. Madona ilgu kaklu (aliejus, 1534–40, Uffizi galerija Florencijoje)

manierzmo architektūrà ir dail susiklostė Italijoje vėlyvojo Renesanso pabaigoje. Ankstyvojo manierizmo apraiškų būta Prancūzijoje (Fontainebleau mokykla, būdinga renesanso ir manierizmo bruožai). Terminas pradėtas vartoti 1550, kai G. Vasari taip pavadino dailę, grindžiamą ne gamtos sekimu, o didžiųjų meistrų manieros kartojimu. Nuo 16 a. vidurio manierizmas reiškėsi ir kitose šalyse, ypač išgarsėjo 16–17 a. sandūroje susiklosčiusi Prahos mokykla. Šiaurės Europoje, kurioje nebuvo antikinio meno palikimo, menininkai klasikinius principus derino su vietinėmis viduramžių dekoratyviomis formomis, todėl Nyderlandų renesansas dažnai vadinamas manierizmu. 17 a. manierizmą pakeitė barokas.

Architektūra

Architektūroje netradiciškai ir dažniausiai nefunkcionaliai taikyti klasikiniai elementai, būdinga naujovės ir efektai. Naudoti iliuzionistiniai triukai – netikros durys, aklinieji langai, arkos. Pastatai (dažniausiai rūmai) atektoniški, dinamiškų formų, fasadai dekoratyvūs su efektingomis architektūrinėmis, abstrakčiomis ir fantastinėmis skulptūrinėmis dekoro detalėmis. Žymesni architektai: italai G. Romano (1492–1546), T. Zuccaro (1529–66), P. Ligorio (apie 1510–83), flamandas C. Florisas, ispanai J. B. de Toledo, J. de Herrera.

Dailė

Dailininkai perteikė kraštutines, egzaltuotas aistras, linko į erudicines alegorijas, susijusias su aristokratų didingumo, išskirtinumo idėjomis. Jų kūriniams būdinga netradicinė, nedarni, išcentrinė kompozicija (dažniausiai fragmentiška), didelės netikėtai atsiveriančios erdvės, gausu efektų, perspektyvos, šviesos ir šešėlių kontrastų.

Vaizduota nenatūraliai ištemptų, pailgintų proporcijų žmogaus kūnas, komplikuotų, dažniausiai konvulsiškų, sūkuringų pozų figūros, nedarnūs jų judesiai. Populiarus spiralinės figūros motyvas, staigūs posūkiai, neramus draperijų ritmas. Imituota Michelangelo kūrybos maniera, vaizduoti sudėtingų pozų aktai, pabrėžtinai stambūs, raumeningi kūnai, būdinga ir blyškūs, liguisti tipažai. Piešinys nervingas, koloritas kontrastingų spalvų, disonansinis, kartais – blankus, prislopintas. Dailininkai tapė užkoduotų reikšmių paveikslus, kuriuos galėtų suprasti tik išsimokslinę žmonės. Siekė naujai pateikti nusistovėjusius religinius siužetus, temas, legendas, mitus. Skulptūroje vyravo stilizuotų ir smulkių formų skulptūrinės kompozicijos ir statulos. Jaudinančios dramatiškos vizijos ryšku italų tapytojų Pontormo, Parmigianino, G. Vasari, Rosso Fiorentino, Bronzino, skulptorių B. Ammanati, B. Cellini kūryboje.

B. Cellini. Persėjas (bronza, 1545–54, Lanzi lodžija Sinjorijos aikštėje Florencijoje)

Italų manierizmas turėjo įtakos Prancūzijos, Nyderlandų, Vokietijos, Ispanijos, Čekijos ir kitų Europos šalių manierizmo dailės klostymuisi. Žymesni kūrėjai: tapytojai – ispanas El Greco, prancūzai J. Cousinas vyresnysis (apie 1500–61), J. Cousinas jaunesnysis (1522–95), A. Caronas, olandai A. Bloemaertas, B. Sprangeris (1546–1611), flamandas F. Florisas, vokietis H. von Aachenas; skulptoriai – olandas A. de Vriesas, prancūzai J. Goujonas, G. Pilonas, italas J. de Boulogne (1529–1608). Manierizmo bruožų yra Tintoretto, P. Veronese’s, P. Bruegelio kūriniuose.

Manierizmas Lietuvos dailėje

Lietuvoje 16 a. pabaigoje–17 a. antroje pusėje plito Šiaurės kraštams būdingos manierizmo formos. Manieristinės architektūrinės kompozicijos bruožų daugiausia yra 17 a. pirmos pusės miestiečių (Kauno, Kėdainių) namuose, pirklių atstovybių pastatuose, protestantų didikų ir stambiųjų miško pirklių rezidenciniuose rūmuose, pilyse (Panemunės pilis), jose manieristinio imitacinio pobūdžio buvo dauguma gynybinių įrenginių. Vietinės pilių statybos tradicijos susipynė su Šiaurės Europos (daugiausia Nyderlandų) manierizmo architektūros tendencijomis. Miestiečių namai pagal Šiaurės Europos renesanso architektūros tradiciją buvo statomi galais į gatvę arba aikštę. Jų frontonai skaidyti nišomis arba piliastrais, lizenomis, arkomis. Manierizmo elementų turi ir bažnyčios (Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra Šiauliuose). Šiaurės manierizmo bruožų yra antkapiniuose paminkluose: A. Valavičiaus (apie 1640, Tytuvėnų bažnyčioje), L. Sapiegos ir jo žmonų (1633–36, Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje), t. p. Skarulių bažnyčios apaštalų skulptūrose.

-manierizmas

L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio t. 1 Vilnius 1988; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002.

2271

manierizmas

manierizmas literatūroje