manikárka, manakárka, muzikos instrumentas – strykinis chordofonas. Monochordas.
Sandara
Korpusas medinis (100 centimetrų ilgio), siauros stačiakampės dėžės pavidalo. Turi 1 stygą, ištemptą išilgai korpuso. Už postygio yra apskritimo ar kito pavidalo garsaskylė, už jos – atramėlė. Postygis būna su brūkšninėmis žymėmis, kurios dažnai turi natų raidinius simbolius, rodančius 1,5–2 ar daugiau oktavų chromatines padalas. Griežiama manikarką pasidėjus ant stalo.
Paplitimas
Lietuvoje, Mažojoje Lietuvoje 19 a.–20 a. pradžioje naudota evangelikų reformatų bažnyčiose, parapijų namuose, mokyklose ir namuose, mokant giedoti giesmes, psalmes arba joms akompanuojant. Panašūs į manikarkas ir kitų Europos tautų protestantų bendruomenių iki 20 a. pradžios naudoti monochordai: latvių vienstydzis (dyga, džindža, arba džingas, manihorka; 20 a. viduryje S. Krasnopiorovas sukūrė modifikuotos manikarkos šeimą), estų molpilis (paplito po 1829 iš Švedijos; 1910 F. Jannsenas sukūrė modifikuotą keturstygį instrumentą), karelų (sovietiniais metais modifikuotas) ir suomių virsikanelė (versikanelė), danų, norvegų, švedų (nuo 1829) psalmodikonas (salmodikonas, notštokas), anglų psaltereris (sukonstruotas 17 a. pabaigoje); šie monochordai dar naudoti Jungtinėse Amerikos Valstijose iš Europos emigravusių protestantų. Latvių, estų, karelų modifikuoti monochordai neprigijo.
L: J. Žilevičius Lietuvių liaudies muzikos instrumentai / Iliustruotoji Lietuva 1927 nr. 22; Ī. Priedīte Ko spēlēja sendienās Rīga 1983, Tautas mūzikas instrumenti Rīga 1988.
1352