manipūri

manipri, kinų ir tibetiečių kalbų šeimos tibetiečių ir birmiečių grupės kuki čin nagų kalbų pogrupio kalba.

Paplitimas

Viena iš 22 Indijos valstybinių kalbų (pripažinta 1992), Manipuro valstijos oficialioji regioninė kalba. Dar vartojama Assamo, Tripuros, Nagalando, Vakarų Bengalijos valstijose, t. p. Bangladeše ir Birmoje. Iš viso kalbančiųjų 1,78 mln. (2011).

Gramatikos ypatybės

Manipūri turi du priebalsių posistemius – autentišką ir perimtą iš asamų ir bengalų kalbų (pirmojo tik duslūs ankštumos priebalsiai turi aspiruotus koreliatus, antrojo aspiruotų koreliatų yra tik skardžiųjų ankštumos priebalsių grupėje). Manipūri yra agliutinacinė. Turi 2 tonus – krentantįjį ir lygųjį. Daiktavardžio ir veiksmažodžio šaknies morfema, t. p. visos afiksų morfemos dažniausiai vienskiemenės. Nėra giminės gramatinės kategorijos. Veiksmažodis turi tik priežastinius, veikslo, modalumo, neigimo afiksus. Žodžių tvarka: veiksnys–papildinys–tarinys (SVO). Svarbiausios tarmės: čakpa, pangalas, kakčingas, nongmaikhongas. Bendrinės kalbos pagrindas – Imphalio regiono tarmės.

Raštas

11–18 a. vartotas meitei majeko raštas. Vėliau įsigalėjo iš nagari kilęs bengalų raštas, vartojamas iki šiol.

171

meitei