Mãnis, skandinavų mitologijoje – mėnulio personifikacija, Solos (Saulės) brolis. Vyresniosios Edos pasaulėkūros mituose sakoma, kad iš pradžių dangaus šviesuliai nežinoję nei savo vietos, nei kada jiems žibėti, mėnuo nejutęs savųjų galių. Dievai nurodę jiems vietą, davę vardus nakčiai ir mėnulio fazėms. Per ragnaroką (paskutinį mūšį, kuriame dievai kausis su pabaisomis ir žus, kartu žus ir visas pasaulis) saulę ir mėnulį prarysią vilkai Skolis ir Hatis, žemė užtemsianti ir nugrimsianti į jūrą. Naktis ir mėnesiena buvo suvokiama kaip nepalankus ir pavojingas metas žmonėms, mėnulis vadinamas bloga lemiančiu, pranašaujančiu ligas ir nelaimes, sakoma, kad jį dera pasitikti su neapykanta. Sagose dažniausiai pasakojama, kad mėnesienoje daromi nusikaltimai, veikia raganiai, žmonės susitinka elfus ir vaiduoklius, grumiasi su troliais ir kitomis pabaisomis. Manyta, kad mėnulio fazės lemia žmogaus charakterį: gimusieji mėnuliui pilnėjant paveldi visas gerąsias savybes, gimusieji mėnuliui dylant būna drovūs, nelinkę bendrauti, blogo būdo.
2032