de Oliveira Manoel (Manuelis de Oliveirà), tikr. Manoel Cândido Pinto 1908 12 11Porto 2015 04 02Porto, portugalų kino režisierius, scenaristas. 1928 kine debiutavo kaip aktorius, sukūrė antraeilių vaidmenų, 1931 – savo pirmą avangardinį begarsį dokumentinį filmą Darbai prie Douro upės (Douro, Faina Fluvial), 1942 – vaidybinį filmą Aniki-Bobó (apie gatvės vaikų gyvenimą Porto). 5–6 dešimtmetyje sukūrė filmų, kuriuose derino vaidybinio ir dokumentinio kino priemones: Aniki-Bóbó (1942), Tapytojas ir miestas (O Pintore e a Cidade 1956). 7–8 dešimtmetyje plėtotai Cinema Novo kino krypčiai priskiriama dokumentinis filmas Pavasario apeigos (Acto da Primavera 1960), vaidybiniai filmai Medžioklė (A Caça 1964), Benilda, arba Mergelė Motina (Benilde ou a Virgem Mãe 1975), Prakeikta meilė (Amor de Perdição 1978). Režisavo daugiau kaip 50 filmų, daugelio jų scenarijaus autorius.
Manoel de Oliveira
Žymesni vaidybiniai filmai: Fransiska (Francisca 1981), Atlasinė kurpaitė (Le Soulier de satin 1985, pagal P. Claudelį), Mano atvejis (Mon cas 1986), Ne, arba Vadovavimo bergždžia šlovė (Non’, ou A Vã Glória de Mandar 1990), Dieviškoji komedija (A Divina Comédia 1991), Abraomo slėnis (Vale Abraão 1993), Aklo žmogaus apgavystė (A Caixa 1994), Kelionė į pasaulio pradžią (Viagem ao Princípio do Mundo 1997, Kanų kino festivalio prizas), Laiškas (La lettre 1999, Kanų kino festivalio prizas), Žodis ir utopija (Palavra e Utopia 2000), Kalbantis kinas (Um Filme Falado 2003), Šviesiaplaukės merginos nepaprastumas (Singularidades de uma Rapariga Loura 2009).
M. de Oliveiros kūrybos svarbi tema – portugalų tautos istorinis, kultūrinis identitetas; tai dažniausiai atskleidžiama per vyro ir moters santykius. Filmuose ryšku dokumentikos ir fantastikos, teksto ir vaizdo ryšys, teatro įtaka, daug dėmesio skiriama muzikai. Pelnė apdovanojimų už visą kūrybą (Venecijos kino festivalio prizas 1985, 2004, Kanų kino festivalio prizas 2008).