mãnoras (manor), vidurinių amžių feodalo dvaras. Jį sudarė: feodalo tėvonija (domenas), tiesiogiai valdoma senjoro; nelaisvų valstiečių skirtiniai sklypai, už kurių naudojimą jie privalėjo atidirbti senjoro dvare, rečiau – atsilyginti pinigais; laisvų, bet turinčių kitokių įsipareigojimų feodalui (pvz., renta, karo tarnyba) valstiečių, kartais – bendruomenės žemės (ariamieji sklypai, ganyklos, miškai). Manoro centras – senjoro dvaro pastatas, be jo buvo vienas ar keli kaimai, bažnyčia (kartais manoro ir parapijos ribos sutapdavo). Manoro ūkis buvo natūrinis. Be įvairių prievolių, senjoras gaudavo valstiečių mokesčius už naudojimąsi malūnu, kepykla, vynuogių spaudimo įtaisais ar už kitokias dvaro teikiamas paslaugas. Dauguma ūkinių ir tarpusavio santykių normų buvo paprotinės, senjoras atlikdavo ir teisėjo funkcijas. Manorinė žemės ūkio sistema atsirado žlungant Romos imperijos ūkiui, labai išplito 8 a., dalies istorikų manymu, kai dėl arabų užkariavimų Vakarų Europoje sutriko Viduržemio jūros prekyba. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais ir naujaisiais laikais dėl prekinių piniginių santykių plėtros manorinis ūkis nyko. Nykimą skatino demografiniai pokyčiai (dėl maro sumažėjus gyventojų trūkdavo darbo jėgos), aptvėrimai, valstiečių sukilimai. Anksčiausiai manorinė sistema panaikinta Anglijoje (apie 1500).
-manorinė sistema