mánsiai, vogùlai (savivardis mansi), Azijos tauta. Gyvena Rusijos Federacijos Tiumenės srityje (apie 10 500 žm., iš jų Chantų–Mansių autonominėje apygardoje apie 10 000 žmonių). 21 a. pradžioje iš viso buvo 11 400 mansių. Dauguma kaba rusų kalba, dalis ir mansių kalba. Tikintieji stačiatikiai (formaliai pakrikštyti 18 a.), išliko daug senųjų tikėjimų apraiškų: gausi mitologija, dvasių globėjų, protėvių, lokio kultas, šamanizmas.
Svarbiausi kai kurių mansių grupių verslai: medžioklė, žvejyba, elnių auginimas, žvėrininkystė, žemdirbystė, gyvulininkystė (arkliai, karvės, avys), naminių paukščių auginimas.
Iki 20 a. pabaigos išliko skirstymasis į dvi totemines grupes: Poro ir Moso (santuoka įmanoma tik tarp skirtingų grupių atstovų). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje mansiai sparčiai asimiliuojami rusų.
Susiformavo antrame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų sumišus Uralo neolito kultūros žmonėms ir finougrų bei indų-iranėnų gentims. Buvo sukūrę gentinių junginių, vadinamųjų kunigaikštysčių, kai kurios jų priešinosi Rusijos kolonizacijai. Iki 16 a. gyvavo pirminė bendruomenė, jos likučių išliko iki 20 a. vidurio. Nuo 11 a. veikiami rusų, pirmiausia iš Naugardo, kartu su giminingais chantais vadinti jugrais, nuo 14 a. – vogulais. Sovietiniu laikotarpiu daugiau kaip 45 % mansių persikėlė į miestus.
jugrai; vogulai