mántija (gr. mantion – apsiaustas), vidurinė Žemės sfera tarp branduolio ir plutos. Apatinis jos paviršius, vadinamoji Gutenbergo riba (skiria mantiją ir Žemės branduolį), yra apie 2900 km gylyje, išorinis – Mohorovičićiaus paviršius (skiria mantiją ir Žemės plutą) – po vandenynais – 3–6 km, po žemynais – nuo 30–50 iki 70–100 km gylyje. Mantiją sudaro apie 83 % Žemės tūrio ir apie 67 % jos masės. Mantijos vidutinis tankis apie 4500 kg/m3. Susidariusi daugiausia iš silicio, magnio, deguonies, t. p. iš aliuminio, kalcio, geležies. Šių elementų sudaromi mineralai – perovskitas (vyrauja), feroperiklazas, magnio viustitas, špinelė, olivinas, yra granatų, geležies grynuolės, deimantų. Mantijos paviršiuje temperatūra apie 1000 oC, apačioje – 3500–4000 oC, slėgis 140 GPa (apie 1,4 mln. atmosferų). Didelis slėgis (nors ir aukšta temperatūra) neleidžia mantijai išsilydyti. Pagal sudėtį mantija skirstoma į apatinę, viršutinę ir tarp jų pereinamąjį ruožą, pagal fizines savybes – į mezosferą, astenosferą ir litosferą. Apatinė mantija yra 2900–670 km gylyje, jos tankis 5690–9400 g/cm3. Tarp branduolio ir apatinės mantijos, 2900–2700 km gylyje, yra plonas 200–300 km storio sluoksnis, vadinamas D″ sluoksniu.
mantijos sandara (schema): 1 – subdukcija, 2 – spredingas, 3 – litosfera, 4 – viršutinė mantija, 5 – pereinamasis sluoksnis, 6 – konvekcinės srovės, 7 – apatinė mantija, 8 – D′′ sluoksnis, 9 – išorinis Žemės branduolys, 10 – vidinis Žemės branduolys, 11 – Gutenbergo riba
Jo sudėtis skiriasi nuo mantijos ir branduolio sudėties, o tankis yra 0,5–3,0 % didesnis už apatinės mantijos tankį. Viršutinė apatinės mantijos riba yra apie 660–670 km gylyje. Žemiau jos seisminių bangų greitis staigiai padidėja, nebenusileidžia didžioji dalis nyrančių litosferos plokščių, nebesusidaro žemės drebėjimų židiniai. Pagal fizines savybes apatinę mantiją atitinka mezosfera. Tarp apatinės ir viršutinės mantijos, apie 670–400 km gylyje, yra pereinamasis ruožas, kuriame seisminių bangų greitis gelmėjant padidėja apie 13 %. Viršutinės mantijos apatinė riba prasideda 400–410 km gylyje ir eina iki Mohorovičićiaus paviršiaus. Jos vidutinis tankis 4070–4680 g/cm3. Viršutinėje mantijoje, palyginti su apatine mantija, yra daugiau aliuminio, kalcio, natrio. Iš mineralų vyrauja olivinas, t. p. yra piroksenų, granato, perovskito. Ją daugiausia sudaro dunitas, peridotitas.
Pagal fizines savybes viršutinės mantijos didžiąją dalį ir pereinamąjį sluoksnį atitinka astenosfera, virš jos esanti mantijos dalis kartu su Žemės pluta vadinama litosfera.
Viršutinės mantijos riba su Žemės pluta yra litologinės, mineraloginės ir cheminės sudėties staigaus pasikeitimo vieta. Ja laikomas lygis, ties kuriuo seisminių išilginių bangų greitis staiga padidėja daugiau kaip 7,6 km/s (Mohorovičićiaus paviršius). Tai atitinka ir staigų uolienų tankio padidėjimą daugiau kaip 3000–3200 kg/m3, kuris būdingas mantijos uolienoms.
-Mezosfera; -Žemės mantija
2916