Mantujos įpėdinystės karas

Mántujos įpėdinỹstės kãras (1628–31), Austrijos ir Ispanijos Habsburgų karas su Prancūzija dėl įtakos Šiaurės Italijoje; Trisdešimties metų karo (1618–48) dalis. Viena karo priežasčių buvo abiejų pusių atstovų pretenzijos į Mantujos kunigaikštystę ir Monferrato markizatą mirus (1627 pabaigoje) bevaikiam Mantujos kunigaikščiui Vincenzo II Gonzagai. Į jo valdas pretendavo Gonzagos giminės šalutinių šakų atstovai: Nevers’o kunigaikštis Karolis I (Prancūzijos statytinis), Guastallos kunigaikštis (Habsburgų statytinis) ir Savojos kunigaikštis Karolis Emanuelis I Didysis (su juo Ispanija sudarė sutartį dėl Monferrato pasidalijimo). 1628 pr. Savojos ir Ispanijos kariuomenės užėmė Monferrato, Karolis I – Mantują. 1629 03 Prancūzijos kariuomenė įsiveržė į Savojos kunigaikščio valdas ir privertė jį sudaryti sąjungą su Prancūzija. 1630 07 Austrijos Habsburgų kariuomenė po ilgos apgulties užėmė Mantują ir privertė Karolį I kapituliuoti; miestas buvo nusiaubtas. Vis dėlto pagal taikos sutartis, pasirašytas Regensburge (1630 10) ir Cherasco (1631), Mantujos kunigaikštystė liko Karoliui I, iš Savojos kunigaikščio (su juo buvo sudaryta slapta sutartis) Prancūzija gavo Pinerolo miestą ir karo kelią į jį – svarbų placdarmą Prancūzijos kariuomenei žygiuoti į Italiją. Mantujos įpėdinystės karas sustiprino Prancūzijos tarptautines pozicijas. Kai kurie istorikai Mantujos įpėdinystės karą vadina atskiru Trisdešimties metų karo laikotarpiu.