manualinė terapija

manuãlinė terãpija (lot. manus – ranka + terapija), rankomis atliekami gydomieji veiksmai. Tai nemedikamentinis, nechirurginis gydymo būdas, paremtas organizmo savigyda ir nervų sistemos funkcijos gerinimu. Dažnai taikoma kartu su gyvenimo būdo pakeitimu, mitybos sureguliavimu, fizioterapija. Pagrindinis manualinės terapijos tikslas – atkurti žmogaus kūno ir dvasios vientisumą, organizmo sistemų normalų struktūrinį ir funkcinį santykį. Masažu ir kitomis priemonėmis siekiama atkurti sąnario funkciją, sutrikusią dėl jo vadinamojo funkcinio bloko, stuburo judamojo segmento gretimų slankstelių arba raiščių paslankumą. Paveikto segmento vietoje sumažėja arba išnyksta raumenų spazmai ir skausmas, pagerėja kraujotaka. Manualine terapija gydomi lėtiniai sąnarių, stuburo skausmai, osteochondrozė, stuburo diskų tarpslankstelinė išvarža, galvos ir sprando skausmai, neurozė, nemiga, galvos svaigimas, funkciniai kraujospūdžio, dėmesio ir elgesio sutrikimai. Manualinė terapija netaikoma esant karščiavimui, paūmėjus lėtinei infekcinei ligai, sergant onkologinėmis, psichikos ligomis, ūminiu nugaros smegenų ir dangalų uždegimu, giliųjų venų tromboze, sunkiomis vidaus organų ligomis, osteoporoze, esant trauminiam stuburo pažeidimui (arba po operacijos), smegenų kraujotakos sutrikimui. Manualinės terapijos plėtotė prasidėjo 19 a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valsijose, išsiskyrė 2 pagrindinės manualinės terapijos šakos – vadinamoji osteopatija (pradininkas A. Stillis, 1874) ir chiropraktika (D. Palmeris, 1897).