manuelinà (port. manuelino – pagal karaliaus Emanuelio I vardą), Emanuèlio stlius, Manuèlio stlius, Portugalijos architektūros stilius, plėtotas valdant Emanueliui I (1495–1521). Vėlyvosios gotikos atmaina.
Būdinga liepsnotosios gotikos, mudecharų stiliaus, plateresko formų ir jūros tematikos motyvų (pintų virvių kapiteliai, kriauklių, koralų, egzotinių augalų lipdiniai; jų atsiradimą lėmė Portugalijos jūriniai žygiai) darna.
Belémo bokštas (Lisabonos apygarda, 1514–21, architektas F. de Arruda)
Svarbiausi statiniai: Jėzaus Kristaus vienuolynas Tomare (1508–13, architektas D. de Arruda), Batalhos vienuolyno Įkūrėjų koplyčia (Leirijos apygarda, apie 1386–1438, abu pasaulio paveldo vertybės, nuo 1983), Jėzaus bažnyčia Setúbalyje (1498, architektas D. de Boitaca), Šv. Jeronimo vienuolynas (16 a., architektai D. de Boitaca, J. de Castilho, D. de Torralva) ir Belémo bokštas (abu Lisabonos apygardoje, 1514–21, architektas F. de Arruda, su Šv. Jeronimo vienuolynu – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983). Kiti žymesni kūrėjai – architektas M. Fernandesas (mirė 1515), skulptorius D. Piresas jaunesnysis. 1842 terminą manuelina pirmą kartą pavartojo diplomatas F. A. de Varnhagenas (1816–78) knygoje Istorinės žinios apie Belémo vienuolyną ir jo aprašymas su įvairių terminų, daugiausia gotikinės architektūros, žodynu (Noticia historica e descriptiva do Mosteiro de Belém, com um glossario de varios termos respectivos principalmente a architectura gothica).
2271