manufaktūrà (lot. manufactura < manus – ranka + facio – darau), pramoninės gamybos rūšis, paremta samdomuoju rankų darbu ir darbo pasidalijimu; šį būdą taikanti įmonė.
Samdomieji amatininkai dažniausiai rankomis atlikdavo tam tikras operacijas, be to, manufaktūroms nebuvo taikomi cechų reglamentai (statutai); šie veiksniai lėmė smarkiai padidėjusį darbo našumą.
Samprata
Iki pramoninės revoliucijos daugelyje Vakarų Europos valstybių manufaktūra buvo tapatinama su fabriku. 16–18 a. manufaktūra vadinta ne gamybos organizavimo forma, bet visa apdirbamoji gamyba apskritai. 19 amžiuje K. Marxas manufaktūra ėmė vadinti istorinį ekonominį reiškinį – kapitalistinės gamybos vieną ankstyvųjų rūšių, kai individualaus kapitalisto (savininko) valdomoje įmonėje kiekvienas darbininkas atlieka tam tikrą operaciją, bet jo darbas dar paremtas amatininkiška technika (tai yra nenaudojamos mašinos).
Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose išsivysčiusiose šalyse) manufaktūra dažniausiai vadinama ne praeityje egzistavusi ir atgyvenusi, o bet kuri darbo pasidalijimu ir daugiau rankų darbu paremta gamybos forma (pavyzdžiui, aukštos klasės automobilių, juvelyrinių dirbinių, nedidelio skaičiaus unikalių aukštųjų technologijų įrenginių gamyba ir kita).
Rūšys
Skiriama išsklaidytoji, centralizuotoji ir mišrioji manufaktūra. Išsklaidytosios manufaktūros savininkas darbui samdydavo amatininkus namudininkus (kurie dalimis gamina vieną produktą), juos aprūpindavo žaliava ir darbo įrankiais, o vėliau parduodavo jų pagamintus gaminius. Centralizuotoji manufaktūra – stambi verslo įmonė, kurioje dirbo daug amatininkų, atliekančių įvairias operacijas. Tokios manufaktūros buvo steigiamos tekstilės gaminių, cukraus, popieriaus, stiklo gamyboje, kasyboje, metalurgijoje. Šių manufaktūrų savininkais dažniausiai tapdavo turtingi pirkliai, kartais – buvę cechų meistrai; kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Prancūzijoje) manufaktūras taip pat steigė valstybė. Mišriosios manufaktūros atveju žaliavos pirminį apdirbimą atlikdavo amatininkai namudininkai, vėliau pusgaminiai būdavo tiekiami į manufaktūrų dirbtuves – jose būdavo atliekamos sudėtingesnės baigiamosios gamybos operacijos, kurių neįmanoma atlikti namie; tokioms operacijoms buvo būtini sudėtingesni įrenginiai ir kapitalas.
Kai kurie ekonomistai pateikia kitokią manufaktūrų klasifikaciją. Pagal ją skiriamos: manufaktūros, kurias steigdavo į miestą ar šalį iš svetur atvykę amatininkai, platinę tam tikros gamybos ar amatų rūšies žinias ir įgūdžius; manufaktūros, kuriose buvo naudojamas prievartinis darbas ir įdarbinami įstatymų nesilaikantys piliečiai; manufaktūros, kurios palengva išsiplėtojo iš tam tikrai vietovei būdingų tradicinių amatų.
Istorija
Manufaktūros pradėjo kurtis 14–15 a. Italijos miestuose‑valstybėse, suklestėjo 16–17 a. Olandijoje, paplito Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. 17–18 a. manufaktūros tapo labiausiai paplitusiomis bendrovėmis Didžiojoje Britanijoje. Dėl manufaktūrų 16 a. pradėjo mažėti cechų reikšmė. Amatų dirbtuvės nebegalėjo konkuruoti su manufaktūromis, kurios naudojo naują techniką. Daug amatininkų ir bežemių valstiečių tapo samdomaisiais darbininkais. 17 a. manufaktūroms prireikė didelio skaičiaus darbuotojų. Darbo sąlygos manufaktūrose (ypač centralizuotose) buvo sunkios: darbo diena truko 14–16 valandų, buvo priimti įstatymai, numatantys griežtas bausmes už darbo drausmės nesilaikymą. Dėl nedidelio darbo užmokesčio daugelis šeimų buvo priverstos į manufaktūras išleisti dirbti moteris ir vaikus (net mažamečius), kurių darbas buvo apmokamas mažiau negu vyrų.
Florencijoje buvo vilnos audimo, Venecijoje ir Genujoje – laivų statybos manufaktūros, Toskanoje ir Lombardijoje – vario ir sidabro rūdynai. Didžiosios Britanijos manufaktūrose buvo audžiami vilnoniai audiniai, gaminama avalynė, metalo dirbiniai (adatos, peiliai, spynos, viela). Dažnai tokios manufaktūros kurdavosi vienuolynų pastatuose, kuriuos po reformacijos savininkai pirkdavo iš karaliaus. Tokiose patalpose galėdavo būti įrengta iki 200 audimo staklių, kurias prižiūrėdavo 200 žmonių, jiems padėdavo ir verpstes ruošdavo 200 vaikų, gretimose patalpose 100 moterų šukuodavo vilną, 100 mergaičių ją verpdavo. Didelės manufaktūros statė laivus, vėliau atsirado anglies, geležies rūdos, alavo, švino gamybos manufaktūrų.
Manufaktūros Lietuvoje
Lietuvoje manufaktūros tipo bendrovių atsiradimas siejamas su pirmosiomis necechinėmis dirbtuvėmis – iš pradžių (16 a.) metalo apdirbimo, stiklo gamybos. 1547 Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Vilniuje steigti stiklo manufaktūrą ir prekiauti stiklo dirbiniais. Ši stiklo manufaktūra buvo pirmoji Lietuvoje. Manufaktūrų įsikūrė daugiau, kai 18 a. didesniuose dvaruose buvo pradėtos steigti manufaktūros tipo amatininkų dirbtuvės. Žymiausias manufaktūrų organizatorius buvo grafas A. Tyzenhauzas. Pasikvietęs specialistų jis statė vėjo ir vandens malūnus, kūrė metalo liejyklas, kalves, aliejaus spaudyklas, odų dirbtuves, popieriaus fabrikus, pramonės centru pavertė Gardino priemiestį Gorodnicą. Kūrėsi palivarkai su manufaktūromis, o aplink juos – valstiečių kaimai. Šiaulių ekonomijoje iš valstiečių atimtoje žemėje įkurtas 21 palivarkas. Šioje ekonomijoje 1765–1768 pastatyti 4 vėjo malūnai, dvi alaus daryklos, suremontuoti 3 vandens malūnai. Žagarėje pastatytas vadinamasis vokiškas miestelis meistrams ir kvalifikuotiems darbininkams gyventi. Gruzdžiuose įrengta spirito varykla ir verpykla. Didelės manufaktūros įkurtos Gardine; jose dirbo apie 1500 darbininkų. Alytaus ekonomijoje Bartninkų palivarke veikė gelumbės audykla, metalo liejykla.
L: I. M. Kulischer Allgemeine Wirtschaftsgeschichte des Mittelalters und der Neuzeit Berlin 1929.
1037
283