Mao Dzedong
Mao Dzedong (Mao Zedong, Mão Dzedòngas) 1893 12 26Šaošan (Hunano prov‑ja) 1976 09 09Pekinas (palaidotas mauzoliejuje Tiananmeno aikštėje), Kinijos valstybės veikėjas.
Išsilavinimas ir politinės veiklos pradžia
Kilęs iš pasiturinčių valstiečių šeimos. 1911–13 Sinhajaus revoliucijos (nuversta Čingų dinastija) dalyvis. 1913–18 mokėsi Čangšos pedagogikos mokykloje. 1918–19 dirbo Pekino universiteto bibliotekoje, susidomėjo marksizmu. 1919 dalyvavo jaunimo protestuose Pekine dėl Versalio taikos (1919 06 28) sąlygų.
Pilietinių karų laikotarpis
1920 įsitraukė į komunistinį judėjimą. 1921 dalyvavo Kinijos komunistų partijos steigiamajame suvažiavime. 1923–24 ir nuo 1928 – partijos Centro komiteto narys. 1928 paskirtas Kinijos komunistų partijos karinių pajėgų 4‑ojo korpuso politiniu komisaru. 1929 Dziangsi ir Fudziano provincijose su kitais įkūrė Kinijos Sovietų Respubliką (komunistų valdomą kraštą); nuo 1931 jos Centro vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos pirmininkas. Nuo 1933 ir Kinijos komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro narys.
Mao Dzedong
1934–35, Gomindano kariuomenei spaudžiant, su kitais vadovavo partijos karinių junginių perdislokavimui į Šiaurės Rytų Kiniją, Šaansi provinciją (Ilgasis žygis) – čia įkūrė naują sovietų rajoną. Nuo to laiko Mao Dzedongas ir jo šalininkai ėmė įsigalėti Kinijos komunistų partijoje, 1935 tapo jos Centro komiteto sekretoriato nariu. Per 1937–45 Japonijos–Kinijos karą sėkmingai organizavo partizaninį judėjimą.
Remdamasis marksizmu, leninizmu ir kai kurių kinų filosofų teiginiais, Mao Dzedongas pradėjo kurti naują ideologiją – modifikuotą marksizmą (maoizmas), kuriame daugiausia reikšmės teikta valstiečiams (pripažinti svarbiausia Kinijos revoliucijos jėga).
Partijos ir valstybės vadovas
Mao Dzedongas ir SSRS vadovas N. Chruščiovas (20 a. 6 dešimtmetis)
Mao Dzedongo portretas virš Tiananmeno aikštės vartų (Pekinas)
Mao Dzedongo bronzinis paminklas jo vardo aikštėje Šaošane (Hunano provincija)
1943 Mao Dzedongas tapo Kinijos komunistų partijos Centro komiteto pirmininku. 1946–49 jo vadovaujami komunistai įsigalėjo visoje šalyje. 1949 10 01 Pekine Kinijos komunistų partija paskelbė įkurianti Kinijos Liaudies Respubliką. 1949–54 Respublikos Liaudies vyriausybės centro tarybos (vykdomosios valdžios) ir Liaudies revoliucinės karinės tarybos pirmininkas. 1954–59 Kinijos Liaudies Respublikos pirmininkas (valstybės vadovas). Šalyje sovietiniais metodais pradėta kurti socializmą (kolektyvizuotas žemės ūkis, nacionalizuotos įmonės, sparčiai plėtota sunkioji pramonė).
1957 paskelbė tikslą per kelerius metus įveikti ekonominį atsilikimą ir paversti Kiniją ekonomiškai stipria socialistine valstybe (1958–60 Didysis šuolis); tai sukėlė šalyje ekonominę ir socialinę krizę. 1959 neteko valstybės vadovo, bet išsaugojo partijos vadovo postą.
SSRS valdžiai iš dalies atskleidus neigiamus stalinizmo padarinius, Mao Dzedongas apkaltino Maskvą revizionistine vidaus ir užsienio politika, pasmerkė destalinizaciją; 1960 SSRS nutraukė Kinijai ekonominę paramą. Siekdamas sustiprinti savo valdžią, apkaltino oponentus siekiu atkurti Kinijoje kapitalizmą ir 1965 inicijavo judėjimą, kurio formalus tikslas buvo panaikinti miesto ir kaimo, fizinio ir protinio darbo skirtumus (1966–76 Kultūrinė revoliucija, chunveibinai). Nuo valdžios buvo nušalinti nuosaikūs pragmatiški politikai, kuriuos pakeitė Mao Dzedongo šalininkai.
Mao Dzedongo kultas
Mao Dzedongo kultas įgijo platų mastą. Kinijos komunistų partijos IX suvažiavime (1969) maoizmas buvo paskelbtas marksizmu‑leninizmu tuo laikotarpiu, kai pasaulyje sunaikinamas imperializmas ir įsigali socializmas, o Mao Dzedongas patvirtintas partijos vadu iki gyvos galvos. Partijos X suvažiavime (1973) paaiškėjus, kad pragmatikai turi didelę įtaką, Mao Dzedongas tapo jų ir radikalių maoistų tarpininku.
Šaltojo karo (1946–91) su SSRS sąlygomis 8 dešimtmečio pradžioje normalizavo santykius su Vakarų valstybėmis ir Japonija.
P: Mao Dzedongas Maža raudona knygelė Kaunas 2020. L: P. Short Mao: A Life New York 2001; T. Ross Mao: biografia Warszawa 2001; L. Feigon Mao: A Reinterpretation Chicago 2002; B. A. Valentino Final Solutions: Mass Killing and Genocide in the Twentieth Century New York 2004; J. Chang, J. Halliday Mao: The Unknown Story London 2005; R. MacFarquhar, M. Schoenhals Mao's Last Revolution Cambridge 2006; M. Gao The Battle for China's Past: Mao and the Cultural Revolution London 2008; A. V. Pantsov, S. I. Levine Mao: The Real Story New York, London 2012.