maozmas, politinė doktrina, atsiradusi 20 a. viduryje kaip radikali komunizmo atšaka Kinijos Liaudies Respublikoje.
Maoizmo idėjos
Mao Dzedong
Mao Dzedongo pritaikyta marksizmo-leninizmo versija jo valdymo metais tapo oficialia Kinijos komunistų partijos doktrina (Kinijoje maoizmas oficialiai vadinamas Mao Dzedongo idėjomis). Maoizmo atsiradimui turėjo įtakos kinų filosofija. Maoizmo šalininkai teigė, kad būtina tiesiogiai bendrauti su liaudimi ir atsižvelgti į jos poreikius, nedrausti kritikos. Maoizmas yra antielitinė politinė doktrina, neigianti hierarchiją organizacijoje, demokratinį centralizmą ir propaguojanti lygybę. Maoizmo doktrinai neretai pritaria anarchistai ir revoliucionieriai, pvz., 1968 ji buvo populiari tarp Prancūzijos studentų. Ortodoksiniam komunizmui maoizmas atrodė pavojingas, todėl po Mao Dzedongo valdę Kinijos lyderiai ir įvairių šalių komunistų partijų lyderiai siekė sumenkinti jo įtaką.
Maoizmas dažniausiai laikomas utopine doktrina. Mao Dzedongas organizavo revoliuciją ir skleidė savo mintis agrarinėse ir ekonomiškai silpnose visuomenėse, todėl maoizmas daugiausia įtakos turėjo komunistiniams judėjimams Trečiojo pasaulio šalyse, pirmiausia Azijoje. 20 a. 7 dešimtmetyje už Kinijos ribų maoizmas tapo neigiamu reiškiniu. Maoistais vadinta partijos ar asmenys, palaikantys Mao Dzedongą ir jo komunizmo versiją, kuri buvo priešinga SSRS komunizmui.
Kitaip nei ankstesnės marksizmo-leninizmo formos, kurių revoliuciniai tikslai buvo nukreipti daugiausia į miesto proletariatą, maoizmas revoliucine jėga laikė valstiečius, kuriuos turėjo mobilizuoti komunistų partija. Šis planas pasireiškė kaip Kinijos kaimo gyventojų komunistiniai sukilimai 20 a. 3–4 dešimtmečiais, po kurių Kinijos komunistų partija paėmė valdžią. Kitų marksizmo-leninizmo srovių prioritetas buvo plataus masto pramonės plėtra, o maoizmas daugiausia koncentravosi į kaimo plėtrą ir valstiečių gerovę.
Maoizmo politinė ideologija siejama su karine strategija. Mao Dzedongas teigė, kad valstiečius galima mobilizuoti vadinamajam liaudies karui dėl gerovės. Pagrindinė koncepcija, skirianti maoizmą nuo kitų kairiųjų ideologijų, yra įsitikinimas, kad klasių kova tęsiasi per visą socialistinį laikotarpį kaip antagonistinės priešpriešos tarp kapitalizmo ir komunizmo rezultatas.
Istorija
Mao Dzedongo doktrina pristatyta 1967 išleistame citatų rinkinyje (užsienyje jis žinomas kaip Raudonoji knygelė), kuris buvo dalijamas visiems Kinijos gyventojams kaip revoliucinio švietimo priemonė.
Po Mao Dzedongo mirties maoizmo ideologiją Kinijos komunistų partija radikaliai pakeitė. Buvo siekiama atkurti kapitalizmą, nors oficialiai Kinijos komunistų partija, kaip maoistine partija, abejoti draudžiama. Teigiama, kad maoizmas buvo būtina priemonė Kinijai atsikratyti feodalinės praeities, bet 20 a. pabaigos sąlygos nebeatitiko Mao Dzedongo ideologijos (jis negalėjęs numatyti būsimų socialinių ar ekonominių problemų). Maoizmo doktrinai, nors ir pakoreguotai, per Kinijos ekonominę reformą 20 a. 9 dešimtmetyje žmonės pritarė. Manoma, Mao Dzedongas pasinaudojo savo ideologija kaip įrankiu užimti valdžią ir sukurti vadinamąjį asmenybės kultą. Maoizmas atnešė daug nelaimių Kinijoje (didelis skaičius Mao Dzedongo politikos nulemtų mirčių ir kita), bet Kinijos vadinamieji naujieji kairieji siekia atkurti Mao Dzedongo valdymo režimą.
paminklas Mao Dzedongui Lidziango mieste
Maoizmas Mao Dzedongo valdymo metais turėjo sekėjų ir tarp kitų valstybių komunistų partijų (pvz., Albanijos, Birmos, Tailando, Indonezijos, Vietnamo, Šiaurės Korėjos, Naujosios Zelandijos ir kitų). Dauguma jų neigė tapatinimą su tradicinėmis sovietinėmis komunistų partijomis. Maoizmas turėjo poveikį tarptautinio komunistinio judėjimo susiskaldymui. 1969 03 prie Amūro upės įvyko Kinijos ir SSRS pasienio konfliktas, 1979 02–03, Vietnamui nuvertus Raudonųjų khmerų režimą (jis orientavosi į Kiniją), Kambodžoje vyko Kinijos ir Vietnamo karinis konfliktas.
Po Mao Dzedongo mirties dauguma partijų, save vadinančių maoistinėmis, išnyko, bet maoizmas vis dar turi sekėjų tarp radikalių kairiųjų visame pasaulyje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Radikalūs kairieji teigia, kad Mao Dzedongo idėjų atsisakyta nespėjus jų tinkamai įgyvendinti. 20 a. 9 dešimtmetyje maoizmas įkvėpė susiformuoti tokias organizacijas, kaip Tarptautinė marksistų-leninistų partijų ir organizacijų konferencija, Revoliucinis tarptautinis judėjimas, kurių pagrindinėmis dalyvėmis tapo Filipinų komunistų partija, Peru komunistų karinė grupė Sendero Luminoso, Jungtinių Amerikos Valstijų revoliucinė komunistų partija ir Vokietijos marksistų-leninistų partija. Abi organizacijos save įvardijo marksistinėmis-leninistinėmis-maoistinėmis. Daugiausia sekėjų jos turi Pietų Azijoje (ypač Nepale, kur maoistai turi valdžią, Indijoje ir Bangladeše), kiek mažiau Peru, Turkijoje ir Filipinuose.