marà (vok. Maar < lot. Mare – jūra), plokščiadugnis piltuvo arba lėkštės pavidalo vulkaninės kilmės duburys (krateris).
Dažniausiai būna apvalios arba ovalios formos. Skersmuo siekia 200–3200 m, gylis – iki 100–400 metrų. Susiformuoja, kai iš gilumos į paviršių kylanti magma susiduria su vandeningaisiais sluoksniais arba daugiamečiu įšalu. Į karštą magmą įsimaišęs požeminis vanduo arba ledas virsta garais, o šie staigiai plėsdamiesi išsprogdina dengiančių uolienų sluoksnius. Sprogimo vietoje likusi duobė dažnai juosiama neaukšto pylimo iš nusėdusios birios vulkaninės medžiagos (šlako, piroklastų); smulkios magmos ir uolienų nuolaužos pasklinda dideliame plote. Vulkaninis kūgis nesusidaro. Marų tipo ugnikalnių išsiveržimai vyksta įvairioje tektoninėje aplinkoje, dažniausiai – žemynų riftuose. Jiems būdinga trumpas veržimosi laikas ir didelė sprogimo jėga. Užsipildžiusios kritulių ar požeminiu vandeniu maros virsta ežerais. Būna ir sausų marų, kartais su nedideliais vandens telkiniais dugne.
ežerais virtusios Gemündenerio, Weinfelderio ir Schalkenmehrenerio maros (Dauno apylinkės, Reino kraštas-Pfalcas)
sausa mara
Marų yra įvairiose pasaulio vietose: Australijoje (Athertono plynaukštėje Kvynslande), Filipinuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Sewardo pusiasalyje Aliaskoje, El Paso regione Teksase), Kanadoje (Wells Gray Clearwaterio vulkaniniame lauke Britų Kolumbijoje), Prancūzijoje (Ardècheʼo Auvergnės‑Ronos‑Alpių regione), Rusijoje (Kamčiatkoje), Pietų Amerikoje (Pali-Aikės vulkaniniame lauke Patagonijoje). Didžiausia marų santalka Europoje aptikta Pietvakarių Vokietijoje, Eifelio srityje (Eifelio vulkaninis laukas; apie 70 tokių darinių).
Terminą sukūrė ir mokslinėje literatūroje pirmasis 1819 pavartojo vokiečių geologas Johannesas Steiningeris.